captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Apie žirgus žemaitukus – gyvąjį tautos paveldą

Šiuo metu vyksta istorinis žygis aplink Lietuvą, skirtas Etnografinių regionų metams, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui ir Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms metinėms paminėti.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Žygis pavadintas „Žemė-žmogus-žirgas“, nes dešimt raitelių, keturios merginos ir šeši vyrai, joja žirgais žemaitukais keliais, vinguriuojančiais Lietuvos pasieniais. Juos dar lydi vežimaitis, kuriame  – žygiui būtina manta. Ten vežamos ir „Palinkėjimų Lietuvai knygos“; jos penkios – pagal mūsų etnografinius regionų skaičių. Paskui raitelius, o kartais ir vežimaityje – visų numylėtinė skalikė Alka. 

Manoma įveikti daugiau kaip 1700 kilometrų; ne tokia jau maža mūsų Lietuva! Žygis užtruks 37 dienas. Iškeliavę nuo pajūrio, per žemaičius raiteliai jau pasiekė ir Aukštaitiją. Visur sutinkami svetingai ir dėmesingai…

Priminsiu, kad šaunūs raiteliai jau keletą metų prasmingais, o ir gana nelengvais žygiais garsina mūsų tautos gyvąjį paveldą – arkliukus žemaitukus. Buvo jais nujota  iki Juodosios jūros, primenant Vytauto Didžiojo karinę ekspediciją, po kurios Lietuvoje atsirado totorių ir karaimų diasporos: kitais metais parjota iš Krokuvos į Vilnių, primenant valdovo Žygimanto Augusto 1551 m. parlydėtą Barboros Radvilaitės karstą; pernai nuvažiuota diližanais senuoju pašto traktu iki Varšuvos. O štai šiemet žemaitukais galės pasigrožėti daugelio Lietuvos vietovių žmonės.

Žygį surengė Žemaitukų arklių augintojų asociacija, parodydama puikią pilietinę iniciatyvą, o mintis kilo raiteliui Vaidotui Digaičiui.  Maršrutas iš Aukštaitijos nusidrieks per Medininkus, Eišiškes, ties Druskininkais ir Jurbarku kirs Nemuną, bus aplankytas Ožkinių kaimas šalia Punsko. Žygio pabaigoje bus keliamasi iš Rusnės salos į Nidą, toliau jojama pajūriu iki Šventosios, kurią planuojama pasiekti spalio 10 dieną. Ilgesnių sustojimų vietose sekmadieniais vyksta naktigonės – susitikimai su vietos bendruomenėmis, pokalbiai, skamba muzika ir dainos.

Juk kiek esama folkloro apie ištikimiausią lietuvio pagalbininką – arklelį ir žirgelį. Neabejotinai pasakojama ir apie tai, kad 1935-aisiais metais jojimo sporto populiarinimo tikslais Vaclovas Smalys per mėnesį nujojo 1500 kilometrų. Šis legendinis raitelis, kūno kultūros mokytojas, šaulys, visuomeninkas žuvo Vorkutos lageriuose. 1975-aisiais Lietuvos žemdirbystės instituto direktorius profesorius Petras Vasinauskas  ir žurnalistas Vladas Vaicekauskas vežimaičiu įveikė 1501 kilometrą. Jų kelionė paskatino įkurti Niūronyse Arklio muziejų.

Išties ypatinga yra žirgo ar arklio reikšmė mūsų tautos istorijoje. Lietuvių tautos istoriniame kelyje tai – ištikimiausi kario ir artojo pagalbininkai. Archeologinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai buvo raitelių tauta. I tūkstantmetyje po Kristaus g. karžygiai dažnai laidoti kartu su žirgu; yra ir vien tik žirgų kapinynų. Žirgai kaip ir žmonės – su įkapėmis. Prie žaboklių – žalvario pakabučiai su mitologinių gyvūnų atvaizdais, o į karčius įpintas gintariukas...

Tik lietuviai per tūkstantmečius išsaugojo vienintelę arklių veislę, genetiškai tiesiogiai kilusią iš laukinio Europos arklio – tarpano. Tai – garsieji žemaitukai, lydėję tautą per visą sudėtingą jos istoriją kaip žygių ir darbų bendrai. Todėl šie arkleliai ir laikytini gyvąja etninio kultūros paveldo dalimi.

Beje, ne kartą žemaitukų veislei buvo iškilęs išnykimo pavojus, tačiau visados atsirasdavo žmonių, supratusių jų išsaugojimo būtinybę. XIX a. tai padarė kunigaikščiai Oginskiai, nes žemaitukai buvo masiškai išvežami darbui kasyklose, tiek Urale, tiek ir Vidurio Europoje. II pasaulio karo metu jų bandą išsivarė vokiečiai; pokariu veislę entuziastams teko atkurti iš vieno eržiliuko.

Prieš dvidešimtmetį vėlgi bemaž visi žemaitukai iš Lietuvos iškeliavo į Skandinavijos šalis, nes pasirodė labai tinkami vaikų sportui. Laimei, jų globos rūpestį prisiėmė susikūrusi Žemaitukų arklių augintojų asociacija, dabar vadovaujama Mindaugo Sekmoko. Jojimo sportas, o ir laisvalaikis su žirgu labai populiarėja pasaulyje; tai ir pretekstas pabūti gamtoje, ir sustipinti sveikatą, retsykiais  atsitraukiant nuo kompiuterio ar automobilio vairo. Tad padėkokime mūsų raiteliams už tautos tradicijų puoselėjimą ir palinkėkime sėkmės žygyje.

Dar mieliesiems klausytojams norėčiau paminėti vieną būsimą šios savaitės  kultūros įvykį, nutiksiantį gražiame gamtos kampelyje netoli Vilniaus, prie Stirnių piliakalnio, kur Saidės upelis įteka į Nerį.  Rugsėjo 18 d. 14 val. ten bus pastatytas tautodailininko Sauliaus Lampicko sukurtas koplytstulpis, skirtas prieš metus mirusio įžymiojo gamtininko Ričardo Kazlausko (1927 09 14 – 2014 09 06) atminimui. Niekas kitas nemokėjo taip jautriai ir šiltai jaunimui, studentams, visuomenei kalbėti apie mūsų gyvūnijos pasaulį!

Saidės upelio slėnis –  profesoriaus pamėgta vietovė, pasižyminti  didele retos augalijos įvairove ir išraiškingu kalvotu  kraštovaizdžiu. O upelis – tarsi garmantis nuo kalnų, bangomis per akmenis. 1995 m. apžiūrinėdamas didžiulį riedulį, R. Kazlauskas pastebėjo, kad – jis tankiu mišku apaugusio piliakalnio papėdėje. Taigi istorinio paveldo atradimus galima daryti ir mūsų dienomis.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...