captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Ypatingieji žiemkenčių sėjos papročiai

Gailia rudens rasa nupraustose pievose, tose kur drėgnesnės, arčiau ežerų ir upelių pakrančių, rugsėjo mėnesio pradžioje pražysta įdomi gėlelė. Botanikų ji vadinama pelkine mandrauninke; kukli ir grakšti: ant ilgoko plono stiebelio kiek žemiau jo vidurio išsiskleidžia baltas, nuo kiekvieno vėjo gūsio suvirpantis, žiedas. Jo vainiklapiai turi žalsvas radialines gysleles, nuo kurių žiedas atrodo dar trapesnis. Tarsi drugelio sparneliai.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Mandrauninkės grožį lietuviai įvertino, prigalvodami jai ir kitokių poetiškų vardų: tai laukų nuotaka, jaunoji, laukinis perlelis, žvaigždutė. Dažnai šis augalas pavadinamas ir Panelės Švenčiausiosios gėle, nes rugsėjo 8- oji pagal bažnytinį kalendorių yra Švč.Mergelės Marijos gimimo diena. Žemaitijoje ji vadinama Šiline, nes prasideda Šiluvos atlaidai prie stebuklingojo Apsireiškimo akmens. Toks stebuklas buvo pirmasis Europoje, tad esame išrinktoji Švč. Mergelės Marijos tauta. O ir vienas iš rugsėjo vardų yra šilų mėnuo. Kitur Lietuvoje rugsėjo 8-oji tradiciškai vadinama Sėmene: apie šį laiką būdavo pradedamas  svarbiausias žemdirbio darbas – žiemkenčių sėja.

Vakarais matome vis anksčiau patekantį Sietyną. Kaime žmonės sakydavo: „Kad Sietynas lig auštant ateis į pietus, laikas rugius sėti“. Būtent rugsėjo pradžioje Sietynas aukščiausiai pakyla – kulminuoja vidurnaktį. Tada ir būna tradicinis žiemkenčių sėjos metas. Tačiau pasirinkdami konkrečią darbo datą, ūkininkai atsižvelgdavo ir į kitus gamtoje vykstančius reiškinius. Sakydavo, tai metas, kai gervės pulkais į pietus patraukia, pranešdamos apie savo didžiąją kelionę sidabro trimitų balsais. Arba tilvikai, bėginėdami po rudeninio arimo dirvonus, ima šaukti laibais balseliais: „Pilk, pilk!“ Atseit, laikas pilti grūdus į dirvą.

Šiam svarbų svarbiausiam žemdirbio darbui tinkama turi būti ir mėnulio fazė. Pasak aukštaičių, geriausias laikas sėjai – trečioji mėnulio pilnaties diena, ir ta savaitės diena, kurią yra gimęs pats sėjėjas. Tačiau pasėlių kenkėjai mažiau rugius puolą, jei bus pasėta senugalyje. Visiškai netinkanti mėnulio jaunatis – šiaudas silpnas išaugąs ir rugiai „išrinzga“. Dar būdavo žiūrima, kad pūstų šiaurės vėjas, danguje plauktų smulkūs garbiniuoti debesėliai, rytą tvyrotų tirštas rūkas ir iškristų gaili rasa.

Žiemkenčių sėjai ūkininkai ruošdavosi itin kruopščiai. Juk nuo sėjos priklauso, ar bus kitąmet duonos. Daugybė senovinių tikėjimų ir atodairų susiję su šio darbo pradžia. Sėtuvę išsmilkydavo švęstais žolynais, prie jos perpetės pririšdavo į skepetaitę įmazgytos šv.Agotos duonos kriaukšlelį, gabalėlį graudulinės žvakės – nuo visokių nelaimių saugos javus. Sėjėjas, išeidamas į lauką, vilkdavosi švarius lininius marškinius, kurių nekeisdavo iki užbaigs sėją. Ir barzdos nesiskusdavo, kad geriau želmenys dygtų. Prieš išeidamas į darbą, sėjėjas trumpam prisėsdavo ant „zaslano“, persižegnodavo. Kuo anksčiau pradės, tuo geriau – kaimynas „neužsės“; antraip derlumas perbėgtų į kaimyno barus. Dėl šios priežasties sėjos metu nieko iš namų neskolindavo – ūkio sėkmė kartu išeisianti, o kaimyno banda vis į pasėlius „įmauros“. Nekepdavo tądien duonos, nekirpdavo avių. Darbą užbaigdavo iki saulės laidos, nes manyta, kad mėnuliui apšvietus sėklą javai bus dirsėti. Ir nakčiai negalima palikti akėčių lauke: rytų Lietuvoje tikėta, kad tada per visus metus nė viena mergina iš sodžiaus neištekėsianti. Sėją reikėtų užbaigti iki tol, kol ištisai ims gelsti berželių svyruoklių kasos.

Sėjos rytą visa šeimyna būtinai kartu sėsdavo pusryčių – tada vilkas bandos neišgrobstys. Dairydavosi, ar nepamatys apie namus šmėžuojančios voverės. Tai būtų negeras ženklas – ateis bado metai. Taigi vienas svarbiausių kaimo darbų lietuviškame paprotiniame kalendoriuje susietas su Švč.Mergelės Marijos švente. XVII amžiaus pradžios mediniuose runų rašmenimis išraižytuose kalendoriuose ne viena diena pažymėta gražiu žiedeliu – tai Dievo Motinos šventės. Ir visos labai reikšmingos kaimo gyvenimo tėkmei, atliepiančios svarbius pokyčius gamtoje.

Įdomu, kaip gi atsitiko, kad Švč. Mergelės Marijos kultas taip gražiai pritapo Lietuvoje? Juk pikčiausi mūsų tautos priešai viduramžiais – Kryžiuočių ordinas turėjo Švč. Marijos vardą!  Nuožmūs riteriai dėkodavo jai giesmėmis už pergales prieš pagonis lietuvius. O per virš pusantro šimtmečio trukusį karą su Ordinu lietuviai neteko gal milijono savo gentainių. Šio istorinio paradokso atsakymas turbūt glūdi tame, kad Švč. Marijos kultas po Lietuvos krikšto pakeitė žemdirbių bendruomenėje nuo seno puoselėtą žemės deivės garbinimą. Žemės motina, derlumo skatintoja, pasak istoriografinių šaltinių, pas mus buvusi deivė Žemyna. Ir net maldelių šiai dievybei išliko užrašytų. Pavyzdžiui, kunigas Motiejus Pretorijus Įsrūties apylinkėse girdėjęs taip sakant: „Mieloji žemele, Žemynėle žiedkele, duok žydėti rugiams, kviečiams, miežiams ir visiems javams, būk mums maloninga deivė ir atsiųsk pas mus savo angelus, kad jie nuvytų piktąjį pavyduolį“. Jokūbo Brodovskio žodyne, sudarytame XVIII a. pradžioje, yra toks tekstas: „Brandžią varpą, Žemynėle žiedkele! Išlaikyk sveikatoje ir gėrybėje, palaimink valgį, gėrimą, pasėlius ir akėjimus, apsaugok nuo alkano žvėries“. Dabar lietuviai maldomis kreipiasi į Švč. Mergelę Mariją prašydami palaiminti jų rankų darbus ir apginti nuo skriaudos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...