captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. O ką daro Jungtinės Amerikos Valstijos?

Na, rengiasi savo prezidento rinkimams – kaip visada, daugiau nei metus į priekį. Šią temą netrukus paliesime kitose apžvalgose. Tačiau šiuo metu amerikiečiai ėmė rimčiau domėtis pačia didžiausia Europos problema – tuo, ką vienas Harvardo universiteto profesorius pavadino „tiesiog biblinio masto pabėgėlių judėjimu, reikalaujančiu globalaus atsako“.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Kaip rugsėjo 7 dieną amerikiečių žurnalistas Patrickas Smithas rašė neseniai įsteigtoje žinių ir autorinių komentarų svetainėje „Fiscal Times“, „migrantų potvyniui į Europą pasiekus istorines proporcijas, pats laikas tai pripažinti kaip transformacijos momentą – ir ne tik Europoje“.

Žurnalistas toliau pateikė nuorodą į „BBC“ pranešimą, jog „nuo šių metų sausio iki rugpjūčio į Europą atkako 350 tūkstančių migrantų iš Sirijos, Irako, Afganistano, Šiaurės Afrikos ir Pietų Azijos. Tačiau tai tik galvos, kurias pareigūnai sugebėjo suskaičiuoti. Tikrojo skaičiaus niekas nežino“.

Toliau P. Smithas rašė, jog „dabar visų akys krypsta į rugsėjo 24 d. rengiamą „aukščiausiojo lygio susitikimą pabėgėlių klausimu“, kuriame šeimininkaus Vokietijos kanclerė A. Merkel.

Užklupta visiškai netikėtai, Europa kol kas neparodė nieko, kas, kaip jau daugelis pastebėjo, būtų panašu į nuoseklią politiką. O tokios jai verkiant reikia.

Tikimasi, kad Berlyne vyksiantis susitikimas galės būti tokios politikos pradžia, tačiau taip bus tik tinkamai įvertinus ne tik šios krizės dydį, bet ir jos sudėtingumą. O tai milžiniška užduotis netgi tokiai gabiai vadovei kaip A. Merkel.  

Užduotys čia iš tiesų dvi: pažvelgti atgal, kad nustatytume priežastis ir atsakomybes, bet taip pat žiūrėti į priekį, kad suprastume, jog čia vyksta globalinė transformacija, ir kad sprendimai turi būti nemažiau galingi už problemą“.  

Tada P. Smithas atkreipė mėnesį į komentarą, kurį rugsėjo 5-ąją „New York Times‘ui“ pateikė politologijos profesorius Michael‘as Ignatieffas. Tas irgi prieštarauja dažnai reiškiamai nuomonei, jog „tai tik Europos problema.

Sirijoje įsiplieskęs pilietinis karas daugiau nei 4 milijonus žmonių pavertė pabėgėliais. Iš jų Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) priėmė tik apie pusantro tūkstančio.

Taip, Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai kariauja su „Islamo valstybe“ Sirijoje – ir gerai, jog visi pripažįsta iš jos kylančią grėsmę, tačiau argi mes nejaučiame bent šiek tiek atsakomybės ir už nuo šio karo bėgančius žmones?

Jeigu mes ginkluojame Sirijos sukilėlius, tai argi netrurėtume padėti žmonėms, kurie sprunka jiems iš kruvino kelio? Jeigu mums nepavyko tarpininkavimas bandant Sirijoje akurti taiką, argi neprivalome bent padėti išgyventi žmonėms, kurie nebegali daugiau laukti ir nesulaukti taikos?   

Ir ne vien tik Jungtinės Amerikos Valstijos teigia, kad bėglių katastrofa yra tik Europos problema. Pažiūrėkite į šalis, kurios mėgsta didžiuotis tuo, kad jose prieglaudą randa visi, kas neteko namų. Štai Kanada, iš kurios esu kilęs, – rašė M. Ignatieffas, – iki rugpjūčio buvo priėmusi vos 1074 pabėgėlius iš Sirijos. O Australija nedaugiau 2200. Brazilija iki gegužės buvo priėmusi mažiau nei 2000.

Tačiau blogiausios šiuo atžvilgiu yra naftą išgaunančios valstybės.

Pagal paskutinius organizacijos „Amnesty International“ duomenis, kiek Sirijos pabėgėlių priėmė Persų įlankos šalys ir Saudo Arabija? Nė vieno. Daugelis šių valstybių metų metais gabeno ginklus į Siriją. O ką jos padarė ręsdamos naujas pastoges tiems keturiems milijonams žmonių, kurie ryžosi bėgti? Ničnieko“, – teigė M. Ignatieffas.

Beje, vienas arabų šaltinis anksčiau buvo rašęs, kad „Europa morališkai ir politiškai įsipareigojusi be jokių apribojimų priimti visus pabėgėlius iš Sirijos ir kitų arabiškųjų kraštų. Taip yra todėl, kad Europai krenta didžioji atsakomybės dėl šios tragedijos dalis.

Juk Europa drąsino arabus sukilti, mokė ir apginklavo opoziciją, kišosi į Libiją, įvairiomis dingstimis siuntė savo laivus ir nepilotuojamus lėktuvus su bombomis į Jemeną, Iraką, Siriją. O prieš šimtą metų Europa kolonizavo mūsų žemes, niokojo mūsų turtus, dalijo mūsų žemes – sėjo vėją ir pjovė audrą“, – aiškino Londone leidžiamas panarabiškas laikraštis „Raia al Youm“.

Grįždami prie iš Kanados kilusio amerikiečio politologo M. Ignatieffo straipsnio, cituojame tolesnes, visai kitaip akcentus sudėliojančias jo mintis:

„Didžiausias bėglių iš Sirijos antplūdis užgulė turkus, egiptiečius, jordaniečius, irakiečius, libaniečius. Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų įgaliotinio maldavimai suteikti jiems finansų paramą nepasiekė tikslo, gyvenimo sąlygos bėglių stovyklose tapo nebepakenčiamos.

Todėl pabėgėliai masiškai nusprendė, kad jeigu jiems nepadės tarptautinė bendrija, jeigu nei Rusija, nei Jungtinės Amerikos Valstijos neprivers karo baigti, tai daugiau jie nebelauks. Jie bėgs mūsų link. Ar mes dar stebimės?

Kaltinti europiečius yra išsisukinėjimas, o visi kiti mūsų pasiteisinimai – pvz., bėgliai neturi reikiamų dokumentų ­ – kelia pasišlykštėjimą“, – rašo „New York Times‘e“ M. Ignatieffas ir siūlo štai ką: tik „politinė lyderystė, iškylanti už Europos ribų, galėtų įveikti Europoje besireiškiantį paralyžių ir tarpusavio kaltinimą.

Kadangi Jungtinių Tautų sistema pabėgėliams užregistruoti beviltiškai perkrauta, o tokios šalys, kaip Vengrija, sako negalinčius visų jų priimti, tai akivaizdus sprendimas būtų toks:

Tegu Kanada, Australija, Jungtinės Valstijos, Brazilija ir kitos valstybės pareiškia sutinkančios pasiųsti savo darbuotojų komandas į Budapeštą, Atėnus ir kitas pagrindines bėglių atvykimo vietas tam, kad pabėgėlius suregistruotų, patikrintų ir sutvarkytų dokumentus jų priėmimui.

Šalys tegu nusistato savo pačių kvotas. Vis dėlto Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Kanadai, pvz., 25 tūkstančių Sirijos pabėgėlių minimumas būtų gera pradžia. Neseniai padarytas amerikiečių pažadas kitąmet priimti 5–8 tūkstančius Sirijos bėglių gerokai per mažas.  

Bažnyčios, mečetės, bendrijos, šeimos galėtų sutikti laikinai pabėgėlius pagloboti ir padėti jiems įsikurti savarankiškai. Dauguma dabar šią naštą nešančių šalių – Vengrija, Graikija, Turkija, Italija – mielai čia pat tokią pagalbą priimtų.

Tada gal ir kitas šalis – įskaitant tas, kurioms vadovauja autokratiški „dvasios ubagai“ aplink Persų įlanką – būtų galima sugėdinti, kad jos prikištų savo trigrašį.  

Tad kodėl mūsų vadovai, – klausia M. Ignatieffas, – kodėl JAV prezidentas Barackas Obama, Kanados ministras pirmininkas Stephenas Harperis, Australijos ministras pirmininkas Tony Abbottas, Brazilijos prezidentė Dilma Rousseff beveik nieko nedaro?

Gal jie bijo, kad bėglių priėmimas paskatins dar didesnį jų antplūdį, ir nežino, kaip jų komandos susitvarkys su iš to kylančiu chaosu?

Tačiau stipri, išradinga vadyba – aiškios kvotos sirų pabėgėliams (ypač su šeimoms), supaprastintos procedūros, įsipareigojimas žmones greitai išskraidinti – šias problemas išspręstų.

Kai europiečiai sužinos, kad ir jų demokratiškai nusiteikę bičiuliai anapus vandenynų pasirengę prisiimti didelę naštos dalį, bus lengviau tą padaryti ir jiems.

Tada gal ir išaugs sąjūdis reformuoti 1951 m. Pabėgėlių konvenciją ta prasme, kad visi bėgantieji nuo vidaus karų, valstybių suirutės ir žudikiškų grupuočių sulauks tos pačios apsaugos kaip ir bėgantieji nuo persekiojimo.

Atsiminkime, kad ir mes kadaise atlikdavome savo pareigą. Mano šalis, Kanada, pasiuntė ministrą į Vieną 1956 m. pabaigoje, kad padėtų įrengti centrą, kuris priėmė šimtus vengrų ir nuskraidino juos į Kanadą po to, kai sovietai sutriuškino Vengrijos sukilimą. Dabar patys vengrai, matyt, primiršo, kad kadaise ir jie buvo pabėgėliai.

Be to, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir Jungtinės Amerikos Valstijos priglaudė šimtus tūkstančių laivais atplaukusių vietnamiečių.

Abiem atvejais buvo girdėti basų, įspėjusių, kad tai sukels potvynį. Taip, sukėlė – tačiau kokiais puikiais piliečiais šitie vietnamiečiai ir vengrai patapo!

Vietnamiečiai ir vengrai bėgo nuo komunizmo. Tai kodėl dabar tiek mažai gailesčio sirams? Juk ir juos žudė sprogdindama Alepe jų pačių valdžia, juos kankino, grobė ir naikino visokio plauko džihadistai ir opozicionieriai, jie bėglių stovyklose metų metus laukė nesulaukė, kad ta žiauriai apgavikiška fikcija „tarptautinė bendruomenė“ jiems ateitų į pagalbą.

Dabar, kai jie leidosi į kelią prie laivų ir traukinių, mūsų politiniai vadovai nieko geresnio nesugalvojo kaip tik sienas, spygliuotas tvoras ir dar daugiau policijos“, – rašė M. Ignatieffas „New York Times‘e“ ir pridūrė, kad „jeigu savo gražius žodžius apie žmogaus teises ir pabėgėlių apsaugą ir vėl pamiršime paliudyti konkrečiais darbais, tai išauginsime kartą žmonių su neišdildoma neapykanta širdyse“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pabėgėlių krizė Europoje

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...