captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Sentimentų spąstai migrantų klausimu

ES vadovybė drauge su didžiųjų valstybių, ypač Vokietijos viršūnėle vis labiau spaudžia Vidurio Rytų Europos šalis, tarp jų – Lietuvą, priimti ir apgyvendinti vis daugiau Viduržemio jūros migrantų.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Lietuvos valdžia spraudžiami į kampą: viena vertus, Briuselis mandagiai liepia nesiginčyti ir maloniai grasina, kita vertus, nieko nedaro, kad problema būtų sprendžiama ir į plačiai atvėrusią duris Europą nesuplūstų, kaip sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, pusė Afrikos kontinento.

Ką daryti? Argumentai ir sentimentai

Artėja Seimo rinkimai, tad Lietuvos politikams, ypač tiems, kurie dabar yra valdžioje, situacija su migrantais Europoje spendžia itin nemalonius spąstus. Kad ir ką jie dabar darytų, oponentai vis tiek sakys, kad viską daro blogai. Tuo metu visuomenėje – palankios sąlygos stiprėti radikalioms nuotaikoms.

Kraštutinė dešinė dabar gali drąsiai stoti ginti etninės nekaltybės. Savo ruožtu liberalioji kairė, paliegusi, bet sukelianti daug triukšmo, kaip šimtas Jorkšyro terjerų, plonais balsais lojančių į garsiakalbį, manipuliuoja žmonių emocijomis – užuojauta migrantams (je suis pabėgėlis) ir simpatija kitiems lojantiems (ak, kokie mieli ciucikai).

Visa tai dar apipinta europinio liberalizmo mitais ir prietarais: kad Afrikos ir Azijos atžvilgiu mes visi turime kažin kokią moralinę pareigą ir kad visi, kurie iš ten bėga, yra pabėgėliai – gink, Dieve, ne nelegalūs migrantai (net jei iš tiesų migrantai ir tikrai – nelegalūs).

Šiomis aplinkybėmis Lietuvos politikams reikia nepasiduoti emocijoms ir elgtis apdairiai, pirmiausia – naudotis spaudimą darančių Briuselio ir Berlyno pozicijos vidiniu ideologiniu prieštaringumu. Taip, žinoma, pabėgėlius mes užjaučiame ir priimsime. Reikia dar poros tūkstančių? Gerai, be problemų, jei tik prisidedate finansiškai.

Bet jei, atvykę į Lietuvą, jie staiga supras, kad yra ne karo pabėgėliai, o ekonominiai migrantai ir tiesiog ieško sotaus gyvenimo konkrečiai Vokietijoje? Tuomet, gerbiamieji, mes būsime draugiški jų pakitusiai tapatybei, kaip kad esame draugiški lytį keičiantiems asmenims. Svarbu būti tolerantiškiems ir nevaržyti jų apsisprendimo laisvės bei žmogaus teisių. Jeigu jų pakitusi tapatybė lieps jiems bėgti į Vokietiją, tai juk nemušime jų už tai ir negaudysime kaip kokių nusikaltėlių, tiesa?

Tad praktinė reikalo pusė nėra tokia sunki ir beviltiška, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Panašiai nėra neaptildomas ir kairiųjų liberalų keliamas ideologinis triukšmas. Jie mėgsta nuolat pabrėžti, kad įkvėpimo semiasi ne kaimiškoje, provincialioje Lietuvoje ar ne ką geresnėse Lenkijoje ir Vengrijoje, bet senosiose Vakarų demokratijose. Iš ten jie parsineša argumentų ir pavyzdžių. Bet kaip tik ten jų laukia ir kontrargumentai, ir visai priešingi pavyzdžiai.

Apie tai, kad į Vokietiją plūstantys migrantai pirmiausia yra ekonominės laimės sau ir savo vaikams ieškotojai, o ne karą saugiai išlaukti tenorintys laikini pabėgėliai, Vakarų žiniasklaidoje svarstoma net daugiau ir atviriau nei Lietuvoje. Antai savo straipsnyje „The National Interest“, kuris vadinasi „Madness: The European Refugee Crisis“ Salvatore Babones rašo:

„Niekas neneigia, kad šitie išeiviai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų bėga nuo baisių sąlygų savose tėvynėse. Niekas negali neigti, kad jiems turėtų būti pasiūlytas saugus prieglobstis. Bet taip pat niekas negali tvirtinti, kad šie ar kiti migrantai turi žmogaus teisę nusipirkti pabėgėlio statusą jų pačių pasirinktoje valstybėje.

Žmonės, kurie bėga nuo baisių sąlygų savose tėvynėse, bet atsisako tapti pabėgėliais tokiose šalyse, kaip Graikija ir Italija, nustoja būti pabėgėliais ir tampa tvarkos nesilaikančiais ekonominiais migrantais. Tai nereiškia, kad ekonominius migrantus reiktų apjuodinti. Tiesiog suverenios valstybės neturi nei moralinės, nei teisinės pareigos įsileisti ekonominius migrantus. Mūsų pasaulis nėra vieta be valstybių sienų.“

Tuo metu britų žurnalo „The Spectator“ apžvalgininkas Matthew Parrisas nagrinėja tai, kas mėgstama vadinti „krikščioniška pareiga“ ir, beje, liberalų dažnai kartojama dabartinės migrantų krizės kontekste. Jo straipsnio leadas – labai iškalbingas: „Millions of us honestly don’t know what our duty is to migrants – and Christianity doesn’t help“ („Milijonai mūsų nuoširdžiai nesuvokia, kokia ta mūsų pareiga migrantams – ir krikščionybė susivokti nepadeda“).

Autorius straipsnyje parodo, kodėl nei iš Naujojo Testamento, nei iš krikščioniškosios Vakarų kultūros neplaukia politinio elgesio normos, kurios leistų suformuluoti konkrečią pareigą migrantų antplūdžio atžvilgiu. Kad ir kaip ieškotume tikslesnių atsakymų, mūsų „moralinės pareigos“ sąvoka išlieka labai abstrakti ir išplaukusi. Ir būtent todėl, kad ta pareiga yra visiškai neapibrėžta, o ne todėl, kad ji visiems žinoma ir aiški, Vakarų visuomenėse aršiai nesutariama, ką daryti su plūstančiais migrantais, pažymi Parrisas.

Bet ne taip lengva atsikratyti moralizuojančių pamokslautojų, visur brukančių savo apsiašarojusias teisuolių minas. Tą pačią akimirką, kai liberali isterija Lietuvoje ims prastai atrodyti santūrios ir pragmatiškos politikų laikysenos fone, o liberalios mitologijos migla bus pradėta sklaidyti racionaliais argumentais, isterikai pamirš proto kalbą ir pereis tiesiog prie cypčiojimo. Nes žino, kad jų fanų klubui suprantamesnė yra ne argumentų, o sentimentų kalba.

Kas kaltas? Sentimentai ir argumentai

Jauni tamsaus gymio vyrai veržiasi į Vokietiją ir Skandinaviją, pakeliui sau kažko piktai reikalaudami, šaukdami, stumdydami policininkus ir elgdamiesi kaip padėties šeimininkai, o ne prašytojai. Tokie gali ir nukentėti nuo karo, ir karą kaipmat sukelti. Afganistanas, iš kurio plūsta didelė šio tautų kraustymosi dalis, šimtmečiais garsėja savo vyrų karingumu ir žiauriais, su Europos vertybėmis nieko bendra neturinčiais papročiais.

Ir nors švelnioms namų šeimininkėms bei dar švelnesniems namų šeimininkams Europos žiniasklaida mieliau siūlo daug graudesnius vaizdus – antai migruojančių vaikų, moterų ir inteligentiško veido vyrų, vis dėlto bendras vaizdas – gan prieštaringas, kalbant politiškai korektiškais terminais.

Taip, tikrų karo pabėgėlių atžvilgiu būtina užuojauta ne tik mintimis ir žodžiais, bet ir darbais: ir tų žmonių asmeninės tragedijos suvokimas, ir politinė valia jiems padėti. Juolab kad tai, kas vyksta Sirijoje ir Libijoje, kaip rašo Anne Applebaum, yra ne tik šių kraštų bėda, bet ir didžiųjų ES valstybių politikos fiasko padarinys. Jos nenorėjo JAV lyderystės, bet ir pačios kratėsi lyderių atsakomybės ir ekonomine bei karine galia grįstos įtakos, kur jos iš tiesų reikėjo.

Nelegalių migrantų krizė šiuo atžvilgiu liudija ES kaip kvazipolitinio darinio, įsivaizduojančio, kad atėjo išsvajotoji istorijos ir politikos pabaiga, krizę. Europiečiai nusprendė, kad gali gyventi be veiksmingos saugumo ir užsienio politikos bei tradicinės galingųjų lyderystės; kad gali naiviai atsisakyti galios žaidimų pasaulyje, kuriame visi kiti juos tebežaidžia; kad jiems užteks butaforinių gynybos biudžetų ir mokėjimo reikšti didelį susirūpinimą, ištikus bėdai; kad jie galės būti kažkur anapus geopolitikos realijų – ir anapus politikos apskritai.

Į kantiškąją amžinosios taikos padangę nusitaikiusi Europa – tai toks, žinote, idealistinis, pacifistinis, leftistinis minkštakūnis padaras, manantis skriejąs padebesiuose virš politikos purvo, bet iš tiesų – besirangantis šiltoje ir žemiškoje bei žmogiškoje, pernelyg žmogiškoje sentimentalumo ir suvaikėjimo pliurzoje. Kai pažvelgi į jo pusę, pamatai ne Kanto žvaigždėtą dangų, bet Nietzsche's paskutiniojo žmogaus išsikastą jaukią duobę nuosavam karstui.

Ir še tau, boba, devintinės: pabėgėliai. Tiesa, jei visi jie yra tik saugumo ieškantys karo pabėgėliai, tuomet juos turėtų tenkinti laikinosios stovyklos, įrengtos artimiausiose ramybės stotelėse už jų tėvynės ribų. Bet, vykdami iš Graikijos į Makedoniją, Serbiją, Vengriją, Austriją ir Vokietija, jie iš galimų karo pabėgėlių virsta ekonominiais migrantais, tiesiog ieškančiais turtingiausio donoro. Taip minėtame straipsnyje „The National Interest“ šitai vertina Babones.

Daugelis jų keliauja be dokumentų, bet su mobiliaisiais telefonais. Matyt, dokumentai pakeliui kaip tyčia nuskęsta, o telefonai – ne. Jauni tvirti vyrai aiškina, kad namuose – Afganistane, Sirijoje – jiems tektų kariauti arba vyriausybės pajėgų, arba Talibano ir „Islamo valstybės“ kovotojų gretose. Jie kariauti nenori, todėl ir bėga. Kodėl tuomet nesustoja Afganistano ar Sirijos kaimynystėje? Nes nori nekariauti būtent Vokietijoje ir Švedijoje? Kitur – ne, ačiū, gal kitą kartą?

Visas šis tautų kraustymasis kelia daugybę klausimų. Kodėl Europos Sąjungą nė nebandė imtis prevencijos – kovoti su krize ten, kur ji mezgėsi, suduodama smūgį žmones gabenantiems nusikaltėliams? Kodėl nepasiuntė aiškios žinios, kaip Australijos premjeras Tony Abbottas, kad nelegalai nebus priimami? Juk dabar Afrikoje ir Azijoje sklinda kita žinia: esi žioplys ir nevykėlis, jei nebandai prasibrauti į ES, kur tavęs laukia sentimentalūs naivūs sutvėrimai išskėstomis rankomis ir varvančiomis nuo altruizmo nosimis.

Ar Europos Sąjunga tikrai pasirengusi priimti tiek žmonių, kiek tik panorės į ją vykti iš Azijos ir Afrikos gūdumų? Jei ne, tai kada, kur ir kaip bus brėžiama „stop“ riba? Kodėl ji vis dar nebrėžiama? Ko laukiame? Galiausiai – kokie yra Vokietijos, siunčiančios žinią, kad nelegalūs migrantai joje laukiami ir jokios ribojančios taisyklės jiems negalioja, tikslai? Ar vokiečiai blaiviai skaičiuoja ir šitaip bando gerinti savo pensininkų ekonominę ateitį, ar jiems visai pasimaišė nuo Antrojo pasaulinio karo kompleksų ir politinio korektiškumo indoktrinacijos?

Ar sąmoningai siekiama kurti Europoje įtampą su svetimos ir sunkiai integruojamos civilizacijos getais? Jei taip, tai kodėl? Juk Angela Merkel sakė, kad multikultūrizmas nepasiteisino. Ar vis dėlto lemia sentimentalus humanitarinis impulsas, verčiantis negalvoti nei apie ES sienas ir procedūrų laikymąsi, nei apie mentalitetų suderinamumą, nei apie saugumo sumetimus?

Kol kas aiškių atsakymų nėra, o keisčiausia – tai, kad ir esminiai klausimai keliami labai vangiai. Maža to, kai tik bandoma racionaliai ieškoti ne vien humanitarinių problemos sprendimų, viešojoje erdvėje kyla smerkimo kauksmas: kaip galima, kai berniukas nuskendo, būti tokiam racionaliam, vadinasi – bejausmiam ir galvoti apie politiką bei saugumą?! Kaip apskritai galite mąstyti, kai privalote verkti pasikūkčiodami ir svajoti apie migrantą savo namuose (gal net du arba tris)?

O tik pabandykite atsargiai užsiminti, kad migrantų krizės sprendimas yra, tiesą sakant, net ne tiek politinis, kiek policinis klausimas, – jus tuoj pat užkapos, kaip pikti Alfredo Hitchcocko paukščiai, Europos baltieji taikos balandžiai, nuo kurių net negalite gintis – juk jie balandžiai, ne vanagai; jie dekoratyviniai ir neliečiami.

Rimta diskusija apie Europą užplūdusius migrantus, šio reiškinio priežastis ir problemos sprendimus tiesiog skandinama ES senokai apsėmusioje visuomenės sentimentalumo pliurzoje. Ši trykšta iš televizijos ekranų ir daugybės verksmingų tekstų. Viešojoje erdvėje gero tono požymiu laikomi kairiojo liberalizmo peršami prietarai, dūsavimai ir politkorektiškos retorikos štampai. Norima, kad politikai, užuot vadovavęsi protu ir politinėmis dorybėmis, tokiomis kaip santvarda ir praktinė išmintis, stenėtų ir lietų ašaras, kaip elgiasi sentimentali, apolitiška, infantili ir, nepabijokime to žodžio, subobėjusi rinkėjų dalis.

Viena brolių Coenų absurdo komedija baigiasi epizodu, kuriame, regis, CŽV padalinio vadovas klausia savo pavaduotojo: „Tai kokias dabar išvadas turėtume pasidaryti po šios istorijos?“ Pavaduotojas mąsto, bet nesugalvoja atsakymo. „Turbūt turėtume pasimokyti iš savo klaidų ir jų nebekartoti“, – svarsto šefas. Pavaduotojas tam entuziastingai pritaria. Bet šefo analitinė mintis ir vėl klimpsta: „O tai kokios buvo tos mūsų klaidos?..“ Būtų gerai, kad Europos lyderių ir visuomenių neištiktų panaši savianalizės krizė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...