captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vykintas Pugačiauskas. Sveiki atvykę ten, kur aiškių atsakymų nėra

Pastarosiomis dienomis ir savaitėmis į Lietuvą pasibeldusi globalizacija užklupo ją visiškai nepasirengusią. Nieko tokio: šalis, kurioje rimtu veidu vis dar baidomasi užrašyti „airport“ ant miesto autobusų, šį kartą nebeturės kur dingti.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Lietuva iššvaistė dešimt metų Europos Sąjungoje ir NATO, dėdamasi, kad pasauliniai įvykiai jos neliečia, o sudėtingos problemos nėra tokios jau sudėtingos.

Du kaimo vieškelyje susidūrę automobiliai visad svarbiau už dešimtis kasetinėmis bombomis išžudytųjų kuriame nors Sirijos turguje. Graikijos finansų krizę sukėlė, žinoma, tik graikų tingumas. Vakarai skystablauzdžiai, nes Vladimiro Putino nebaudžia taip, kaip labai aiškiai įsivaizduoja Lietuva. Teritoriniai ginčai Pietų Kinijos jūroje? Tūkstantinės „Boko Haram“ skerdynės? O kur tai apskritai yra?

Pasaulis sudėtingas, o problemos susijusios, bet tie, kas Lietuvoje turėtų būti nuomonės lyderiai, dešimtmečius renkasi lengvesnius kelius, o visuomenė užmerkia akis. Į politiką daugelis vis dar eina ne rezultatų siekti, todėl tarptautiniuose forumuose svarstant sudėtingus klausimus dažnas ministras pratyli ar perskaito parengtas tezes. Seimo nariai vis pajunta instinktą dalytis įvairiomis mintimis apie oro uoste besimeldžiančius musulmonus ar afrikietiškos kultūros ypatumus.

Visos televizijos rodo laidas, kur su kitomis kultūromis susilietę išvykėliai baisisi „babajais“ Anglijos miestų centruose ar „vaikus grobiančiais“ Norvegijos pareigūnais. Moteris, ryšinti skarą, vis dar yra gyvenimo būdo laidų ar publikacijų herojė. „Arabas“ ir „musulmonas“ vis dar reiškia tą patį. „Burka“ ir „hidžabas“ — irgi.

Pamenate tuos senus laikus, kai aukščiausi Lietuvos vadovai rimtai aiškino, kad Europą užplūdus migrantams mūsų šalis savo naštos dalį neša — pasiuntė vieną sraigtasparnį į Graikiją? Tie laikai buvo prieš mėnesį, net sraigtasparnis dar nespėjo grįžti.

Ši migracijos krizė Europoje ypatinga tuo, kad, ko gero, kiekvienam tampa aišku, jog paprastų atsakymų nėra, ir niekada nebebus. Sveiki atvykę į globalią nežinomybę.

Dar nuo Sokrato laikų aišku, kad diskusija tuo vertingesnė, kuo mažiau joje aštrių visažinančių vertinimų. Daugelyje Vakarų valstybių greta rėkiančių tabloidų antraščių rimtesnėje spaudoje gausu analizės ir niuansų. Lietuvoje per tuos kelerius metus, kai apskritai egzistuoja vieša diskusija nuomonių skiltyse, atmosferą ėmė formuoti aštrialiežuviai apžvalgininkai, visur turintys aiškius receptus r nedvejodami besirenkantys vieną iš pusių.

Ši krizė aiškiems vertinimams nepasiduoda.

• Trejų metukų berniuko kūnas Graikijos paplūdimyje sukrėtė Europą, Švedijos ministrė net apsiašarojo, žadėdama daryti, ką tik gali. (Ar įsivaizduojate dėl šios temos pravirkstantį kurį nors Lietuvos ministrą?) Bet, kita vertus, iš saugios Turkijos leistis į turtingą Europą jau nebebuvo vien gyvybės ar mirties klausimas tėvams, o ir ekonominės gerovės paieška.

• Neviltį varančios scenos Vengrijos geležinkelio stotyse privertė daugelį suabejoti, ar civilizuotose šalyse pakanka humanizmo, ir ar senosios bei naujosios Europos Sąjungos narės vienodai suvokia europines vertybes, bet, kita vertus,— ir suprasti, kad Budapeštas tik kruopščiai vykdo Europos Sąjungos susitarimus, ir pasibaisėti atvykėliais, kurie tokie įsitikinę savo teisumu, kad neketina, kaip įprasta Europoje, paklusti nei policijai, nei konduktoriams.

• Vengrijos premjeras perspėja, kad jei taip ir toliau, dešimtys milijonų atvykėlių europiečius pavers mažuma savo žemyne. Bet kita vertus, Amerika su tokiais procesais jau susitaikė, o ir ar patys europiečiai sutiks išsižadėti to, kas juos pavertė europiečiais — humanistinių vertybių?

• Kelios vyriausybės, kaip antai Vokietija, tokios pasirengusios suteikti prieglobstį teisėtiems pabėgėliams, kad sutinka nesilaikyti Europos Sąjungos susitarimų prieglobstį teikti pirmojoje atvykimo šalyje. Bet, kita vertus, jei jau keisti taisykles — tai kodėl neužkirsti kelio tūkstančiams žūčių pakeliui jūroje, pakeisdamos vos kelias eilutes bendrijos taisyklėse, ir leisdamos oro linijoms migrantus į Europą skraidinti be vizų. Lėktuvo bilietas iš Turkijos kur kas pigesnis negu žmonių gabentojams mokami tūkstančiai eurų.

Jau visi, o ne vien siūlantieji paprastus sprendimus, suvokia, kad jie neįmanomi. Priimti visų neišeis, bet ir sustabdyti srauto nepavyks, juolab kulkomis, spygliuotomis vielomis ar laivų apgręžimu jūroje. Karų sustabdyti nepavyks juo labiau.

Manyti, kad visi atvykėliai įsikurs Vakarų Europoje, kai ištuštėjusiuose lietuviškuose miesteliuose nebeįmanoma rasti norinčių dirbti net už padorų atlyginimą, irgi naivu. Drauge naivu tikėtis, kad užkeikimais, jog nenorime pas save pakistanietiškų papročių, ilgainiui pavyks išvengti tokių problemų, kokios klesti Marselio ar Malmės imigrantų getuose, nebeįžengiamuose net policijai.

Visas šis sunkiai sprendžiamų pasaulinių problemų kamuolys užgriuvo Lietuvą, keršydamas už daugelį ignoravimo metų, kuriuos ji praleido saugiai virdama savo sultyse. Išspręsti jų ji nepajėgi, bet, kitaip negu anksčiau, nebepajėgi ir atsitverti ar laikytis juoda-ar-balta požiūrio. Ir tai tik pradžia: laukia visi kiti globalūs sukrėtimai, kuriuos patirsime drauge su visa Europos bendrija — nuo klimato kaitos padarinių iki kibernetinių karų.

Sudėtingumui išplėtoti ir niuansams pajusti Vakarų Europa dažnai turėjo šimtmečius demokratinių diskusijų; turėjo dešimtmečius sočios raidos po karo, kol pradėjo rūpintis ne tik įsigyti naują automobilį, bet ir tirpstančiais ledynais. Lietuva nebeturi ne tik dešimtmečių, bet ir metų.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...