captcha

Jūsų klausimas priimtas

Andrejus Kurkovas. Atvejis, kai naivu įtarti Rusijos spec. tarnybas

Ukrainos nacionalistinės partijos „Laisvė“ paskelbta „Pykčio diena“ (rugpjūčio 31 d.) baigėsi į parlamentą saugojusius milicininkus mestos granatos sprogimu. Sužeista daugiau kaip 100 žmonių, daugiausia milicininkų. Vienas karys žuvo nuo skeveldros, pataikiusios tiesiai į širdį. Kiti du mirė ligoninėje. Dar kelių Nacionalinės gvardijos karių būklė – sunki [rugsėjo 1 d. duomenimis – LRT.lt].
A. Kurkovas, Wikimedia commons nuotr.
A. Kurkovas, Wikimedia commons nuotr.

Ukrainos nacionalistinės partijos „Laisvė“ paskelbta „Pykčio diena“ (rugpjūčio 31 d.) baigėsi į parlamentą saugojusius milicininkus mestos granatos sprogimu. Sužeista daugiau kaip 100 žmonių, daugiausia milicininkų. Vienas karys žuvo nuo skeveldros, pataikiusios tiesiai į širdį. Kiti du mirė ligoninėje. Dar kelių Nacionalinės gvardijos karių būklė – sunki [rugsėjo 1 d. duomenimis – LRT.lt].

Kiek anksčiau tą pačia dieną vykęs balsavimas dėl Konstitucijos pataisų, kurias pasiūlė prezidento Petro Porošenkos administracija, baigėsi P. Porošenkai palyginti sėkmingai. Pataisos buvo priimtos po pateikimo. Vėliau dar bus galutinis balsavimas, ir tuomet pataisoms patvirtinti prireiks ne 265, bet ne mažiau kaip 300 balsų. Kitaip tariant, prireiks konstitucinės daugumos – dviejų trečdalių deputatų balsų!

Šiandien niekas nesiims spėlioti, kokie bus galutinio balsavimo rezultatai – ypač turint omenyje „Svobodos“ surengtas skerdynes prie parlamento pastato. Tačiau galutinis balsavimas vyks dar negreitai – galbūt po 3 ar 4 mėnesių. Per tą laiką daug kas gali pakisti – ir Kijeve, ir Donbase, ir Kremliuje, ir Briuselyje. Juk kalbama apie „Minskas-2“ susitarimą, pagal kurį Ukraina turėtų papildyti savo Konstituciją pataisomis, suteikiančiomis Donbasui ypatingąjį statusą. Konstitucijos pataisos susijusios ir su prezidento žadėtu decentralizavimo procesu, per kurį vietos bendruomenėms ir vietos valdžiai būtų perduota dalis įgaliojimų spręsti dėl biudžeto pinigų ir pan.

Paskutinis šios vasaros rytas prasidėjo kažkaip pernelyg taikiai. Žinios ekranuose skelbė, kad separatistų aktyvumas smarkiai sumažėjo, fronte nėra žuvusių Ukrainos karių ir savanorių. Paskutinis derybininkų susitikimas Minske irgi davė netikėtai optimistinių rezultatų – separatistai pažadėjo visiškai nutraukti ugnį nuo rugsėjo 1-osios ir pradėti derybas dėl lengvosios – net ne sunkiosios – ginkluotės atitraukimo! Žinoma, visa tai sukėlė skeptišką šypsnį žmonėms, suvokiantiems tikrąją padėtį fronte. Juk ir sunkioji ginkluotė, kurios parodomąjį atitraukimą buvo įvykdžiusios Ir Ukrainos ginkluotosios pajėgos, ir separatistai, seniai grįžo prie fronto linijos ir šaudo. Donbase per vykstantį konfliktą dar nėra buvusios nė vienos nakties be artilerijos apšaudymų. Bet juk taip natūralu yra karo metu svajoti apie taiką ir tikėtis, kad ji tuoj ateis.

Dabar daug kam atrodo, jog netikėta tyla Donbaso fronte buvo specialiai organizuota tam, kad sprogimas Kijeve kuo garsiau nuskambėtų. Ir iškart po sprogimo medijos „sprogo“ nuo versijų: kam buvo naudingas teroro aktas? Žinoma, didelė dalis ekspertų rodo pirštais į Kremlių. Juolab kad separatistų lyderiai nuolat žada perkelti karą iš Donbaso į Kijevą. „Donecko liaudies respublikos“ vadovas Aleksandras Zacharčenka ir tokios pačios „Luhansko liaudies respublikos“ vadovas Igoris Plotnickis ne tik laikas nuo laiko važiuoja į Maskvą, bet ir savo respublikose yra supami Rusijos Federacijos karo ir politikos emisarų.

Žinoma, susprogdinti Kijevą Ukrainos nacionalistų rankomis, kurių daugelis kariauja Donbase su separatistais, yra tiek sophisticated operacija, kad ją įgyvendinti gali tik specialiųjų tarnybų profesionalai, šiuo atveju – rusai. Yra ir kita versija, kurią paskelbė patys nacionalistai. Tačiau net tarp jų ji netapo populiari. Pagal ją, teroro aktą ir skerdynes organizavo prezidento administracija ir Ukrainos specialiosios tarnybos, idant sukompromituotų partiją „Svoboda“ ir kitus nacionalistinius radikalus bei „užsuktų varžtelius“ šalies politiniame gyvenime, t.y. sustiprintų policinę ir kitokią opozicijos kontrolę.

Ši versija, kurią palaiko radikaliųjų nacionalistų šalininkai, neatlaiko kritikos. „Svobodos“ aktyvistus į susirėmimą su parlamentą gynusiais milicininkais vedė Ukrainos parlamento nariai. „Svoboda“ lyderis Olegas Tiagnibokas kartu su kitais šios partijos aktyvistais buvo nufotografuotas tuo momentu, kai jie mėgino ištraukti iš rikiuotės milicininką ir įsiurbti jį į minią. Šis vaizdas labai primena Maidano ir „Berkuto“ priešpriešos 2014 m. epizodus. Tik tuomet, kitaip nei šiandien, partija „Svoboda“ ir jos lyderis buvo atstovaujami parlamente. 2014 m. spalį ji nesurinko būtinų 5 proc. balsų, ir į parlamentą buvo išrinkti tik keli jos nariai pagal mažoritarinę sistemą.

Tačiau rugpjūčio 31 d. prie parlamento vykusioje akcijoje prieš balsavimą dėl konstitucijos pakeitimų dalyvavo ir kitos politinės jėgos, tarp kurių dvi yra vertos dėmesio: tai Olego Liaško Radikalų partija ir Dnepropetrovsko oligarcho, buvusio Dnepropetrovsko srities gubernatoriaus Igorio Kolomoiskio partija „Ukrop“. Pastarosios aktyvistai prie parlamento dalino partinius marškinėlius visiems pageidaujantiems ir mokėjo už dalyvavimą mitinge – 50 grivnų (apie pusantro svaro) už vieną stovėjimo valandą. (Pinigų mokėjimo momentas buvo nufilmuotas, bet ir „Ukrop“ atstovavę mitingo dalyviai buvo atviri, kalbėdamiesi su žurnalistais). Tarp „apmokėtų“ mitingo dalyvių nebuvo kovotojų – daugiausia tai buvo namų šeimininkės ir studentai.

Igoris Kolomoiskis laikomas prezidento P. Porošenkos priešu nuo tada, kai buvo atleistas iš Dnepropetrovsko srities gubernatoriaus pareigų. Prezidentas taip pat atleido Kolomoiskio žmogumi laikomą Igorį Palicą iš Odesos srities gubernatoriaus pareigų, paskirdamas į jo vietą buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį.

Kitas dabartinės valdžios pusiau draugas, pusiau priešas radikalas ir populistas Olegas Liaško, nieko bendra neturintis su tikraisiais radikaliaisiais nacionalistais, iškart po skerdynių prie parlamento pareiškė: „Mes inicijuojame nacionalinio gelbėjimo štabą tam, kad apgintume Ukraions konstituciją.“ Praėjus 3 ar 4 valandoms po granatos sprogimo, Liaško partija įregistravo parlamente įstatymo projektą, draudžiantį keisti konstituciją agresijos ar karo veiksmų metu. Dar po poros valandų jis pareiškė, kad jo partija traukiasi iš prezidentinės koalicijos.

O. Liaško 2014 m. prezidento rinkimuose buvo antras po P. Porošenkos. Jo partija per pastaruosius metus irgi nemenkai pagerino savo reitingą. Populiarumu pralenkęs Juliją Timošenko, O. Liaško, žinoma, turi rimtų prezidentinių ambicijų. Tuo metu spaudoje nuolat pasirodo straipsnių, įrodančių, kad ir nacionalistų partija „Svoboda“, ir O. Liaško Radikalioji partija buvo ir yra finansuojamos tokių prieštaringai vertinamų oligarchų, kaip I. Kolomoiskis, į Maskvą po Maidano pabėgęs Viktoro Janukovičiaus laikų prezidento administracijos vadovas Sergejus Levočkinas, Austrijoje korupcija kaltinamas oligarchas Dmitrijus Firtašas.

Galbūt taip ir yra, tačiau rugpjūčio 31-osios žudynės prie parlamento galėjo turėti ir banalias, lengvai paaiškinamas priežastis. Pirmieji savanoriai, išvykę kariauti į Donbasą už Ukrainos teritorinį vientisumą, buvo radikalai ir nacionalistai iš partijos „Svoboda“, Maidano laikais išryškėjusios sukarintos organizacijos „Dešinysis sektorius“. Ten buvo daug ir nepartinių savanorių aktyvistų.

Kai Donbase svarbiausią vaidmenį pradėjo vaidinti Ukrainos kariuomenė, daugelis savanorių išvyko namo. Kai kurie – tik tam, kad pailsėtų ir vėl grįžtų į frontą, o kai kurie – tam, kad gyventų namuose, turėdami Donbaso kampanijos veteranų statusą. Daugeliui savanorių pavyko iš karo zonos atsivežti ginklų. Dar ir šiandien milicija kone kasdien atima iš buvusių savanorių atsivežtus iš Donbaso ginklus. Ivanas Gumeniukas, metęs kovinę granatą į milicininkus prie parlamento, kariavo savanorių batalione „Seč“. Akivaizdu, kad granatą jis parsivežė iš Donbaso ir kad jam bet kokie susitarimai su Maskva ir separatistais atrodo kaip išdavystė. Taip, Rusijos TV su įkvėpimu ir piktdžiuga per visus kanalus rodė rugpjūčio 31-oisos įvykius prie Ukrainos parlamento, pasakodama žiūrovams, kad Ukrainoje – chaosas ir bevaldystė. Šia prasme granatos sprogimas ir nacionalistų muštynės su milicija – puiki dovana Kremliaus gyventojams. Tačiau šioje situacijoje įtarinėti Rusijos specialiąsias tarnybas – naivu.

Jie, žinoma, šia situacija pasinaudos, bet granatos į I. Gumeniuko rankas jie nedėjo. Granatą į šio dabar jau buvusio savanorio rankas įdėjo karas Donbase. Partija „Svoboda“ paskubėjo pareikšti, kad granatą metęs I. Gumeniukas nieko bendra su šia partija neturi. Tačiau jo nuotrauka rinkiminiuose „Svoboda“ plakatuose liudija ką kita. Panašu, kad granatos sprogimas prie Ukrainos parlamento tapo atsisveikinimo saliutu iš didžiosios politikos besitraukiančios O. Tiagniboko partijos garbei. Dabar šios partijos lyderiai, matyt, susimąstys apie naują politinį projektą, turintį kitokį pavadinimą, bet tą pačią ideologiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...