captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Europietiškasis solidarumas

Pradėkime nuo to, dėl ko visi sutinka. Turbūt niekas neginčys, kad „dabar padėtis tokia, kokios po Antrojo pasaulinio karo pabaigos dar nebuvo“, Vokietijos politiko, krikščionio demokrato Güntherio Oettingerio žodžiais tariant. „Tada turėjome neįtikėtinus pabėgėlių, iš savo namų išvarytųjų žmonių srautus. 
V. Radžiūno (BFL) nuotr.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.

Pradėkime nuo to, dėl ko visi sutinka. Turbūt niekas neginčys, kad „dabar padėtis tokia, kokios po Antrojo pasaulinio karo pabaigos dar nebuvo“, Vokietijos politiko, krikščionio demokrato Güntherio Oettingerio žodžiais tariant. „Tada turėjome neįtikėtinus pabėgėlių, iš savo namų išvarytųjų žmonių srautus. 

Gal panaši padėtis buvo ir po Berlyno sienos griuvimo ir Sovietų Sąjungos žlugimo“, – tęsė savo pastabas Europos Komisijos narys G. Oettingeris pokalbyje su Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistu Pėteriu Kapernu.

Tačiau, nuo savęs pridursime, nors tada iš tiesų reikėjo pertvarkyti Europą iš pagrindų, – o tai buvo milžiniškas užduotis, kurią Europos Sąjunga tąsyk atliko gerai, – vis dėlto net ir griūvant Tarybų Sąjungai visiškai nebuvo tokio masinio žmonių bėgimo ir tautų kraustymosi, koks dabar vyksta Europoje ir kuris iš tiesų paskutinį kartą vyko tik prieš 60 su viršum metų baigiantis Antrajam pasauliniam karui.

Toliau EK komisaras visiškai tikroviškai pareiškė, jos „šiuo metu aplink Europą turime nestabilumo regionų su teroru, diktatūromis, skurdu ir be jokių žmonėms perspektyvų – nuo Libijos, Malio per Eritrėją ir Palestiną iki Irako bei Sirijos. Todėl ir akivaizdu, kad mūsų ligšiolinių instrumentų padėčiai valdyti nepakanka.“

Panašiai padėtį Vokietijos radijui apibūdino ir kitas vokiečių politikas, Bundestago vidaus reikalų komiteto pirmininkas, taip pat krikščionis demokratas Wofgangas Bosbachas.

Anot jo, „europietiškasis solidarumas egzistuoja tik gražiose kalbose. Pernai metais net aštuonios ES šalys priėmė po mažiau nei tūkstantį pabėgėlių. Tuo metu Vokietija ir Švedija priglaudė daugiau nei pusę visų į Europos Sąjungą atvykusių žmonių.

O šiemet vien Vokietija priėmė per 40 procentų visų Europoje prieglobsčio prašančiųjų. Todėl esame „jūrmylėmis nutolę nuo europietiškojo solidarumo“.

Vokietijos politikas kritikavo, kad daugelis šalių mielai priima milijardines sumas paramos iš Europos Sąjungos, tarkim, žemės ūkio arba infrastruktūros plėtojimui, tačiau nė nemano atitinkamu būdu prisidėti prie bėglių prieglobsčio realizavimo. 

W. Bosbachui ypač užkliuvo Vengrijos valdžios elgesys su pabėgėliais. Čia „tyčia ir sąmoningai pažeidinėjama Europos teisėtvarka“. Užuot tik šiaip sau leidusi bėgliams toliau keliauti į Vokietiją, Vengrija,  kaip pirmoji instancija Europos Sąjungoje, turėtų pati priimti ir pradėti svarstyti paraiškas dėl prieglobsčio suteikimo pas save.  

Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistas Pėteris Kapernas taip pat priminė, kad „Vengrijos dešiniesiems populistams atstovaujantis ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, kai jis varžo opoziciją ir žiniasklaidos laisvę savo šalyje, imasi žygių prieš užsienio bendroves ir meilikauja Vladimirui Putinui, tai iš Briuselio pasigirsta garsus stenėjimas.

Taip ir dabar, kai V. Orbanas ne tik blokuoja europines bėglių priėmimo kvotas, bet ir, nepaisydamas Europoje garantuotų teisių, pabėgėlius be jokios registracijos siunčia toliau į Austriją ir Vokietiją.“

Tačiau ką daryti? Juk negalima atsisakyti „žmonių laisvo judėjimo Europoje principo, tai juk šiandieninės Europos Sąjungos vienas iš kertinių akmenų!

„O kas vyksta dabar? Prie Brenerio perėjos vėl įrengtos pasienio kontrolės!“ – piktinosi žurnalistas P. Kapernas. Bet jo kalbinamas komisaras G. Oettingeris patikslino, jog „tai visų pirma tik tarpžynybinė pagalba. Bavarijos valdžia nebepajėgia Miunchene atlikti visos daugybės bėglių registracijos, o duomenų surinkimas ir surašymas iš visų prieglobsčio prašančiųjų būtinas, kad teisinėje valstybėje išvis būtų galima užvesti vardinę bylą“.  

„Todėl vokiečiai ir prašė italų pagalbos, nes tai atitinka susidariusią padėtį: labai daug žmonių ir bėga iš Italijos pietų, iš Lampedūzos, iš Sicilijos į šiaurę, tad labai gerai, kad italai nepaleidžia jų tik bėgti, o prieš sieną su Austrija ar Vokietija bėgančiuosius sukonstroliuoja, atlieka pirminę jų registraciją“, – teigė G. Oettingeris.

„O ar tai reiškia, – vis tiek klausė žurnalistas P. Kapernas, – kad Italijos pasieniečiai vėl įveda sienų kontrolę ir tuomi sviedžia Europą dešimtmečius atgalios į praeitį vien tik dėl to, kad Bavarijos valdžia supasuoja?“

„Ne, – atsakė komisaras, – tai reiškia, kad italai atlieka savo pareigą, daro tai, ką privalo daryti – tam, kad kartu pradėtume geriausiai per privalomas kvotas apdoroti administracijos ir teismų įstaigose pabėgėlių pareiškimus ir spėtume jiems paruošti žmogaus vertų buveinių“.

Tada žurnalistas P. Kapernas išvardija dar daugiau europiečių regresijos apraiškų. Tarp jų – vieni kitų kaltinimai dėl bėglių krizės, grasinimai prasižengusioms valstybėms nutraukti pinigus, spygliuotų tvorų palei sienas statymas.  

Europos Komisijos narys G. Oettingeris pritaria minčiai, jog šias nedraugiškas ir jau nebeeuropietiškas reakcijas sukėlę poslinkiai „sudrebino visą Europą, ir ne tik Europos Sąjungą, iki pat jos pagrindų. Tai galioja Turkijai, Serbijai, Juodkalnijai, Makedonijai, tai galioja visoms šalims, nes mes ne tik šiaurinėje Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose, bet ir Ukrainoje turime karus ar į karą panašius procesus, kurių poveikį dabar išgyvename savo kailiu“.

„Todėl mums ir reikia bendros europietiškos politikos, ir čia vienų kitiems taikomi kaltinimai mažai tepadeda. Užtat mes kaip Europos Komisija ir stengiamės iš paskutiniųjų, kad dabar atitinkamai pasidalytume kuo teisingesniais ir šalims narėms bei kaimyninėms valstybėms įmanomais įvykdyti uždaviniais“, – teigė Vokietijos radijui Europos komisaras vokietis. 

Tačiau kai kurie žurnalistai į tokius konservatyvių Vokietijos politikų raginimus kitų ES šalių narių atstovams rodyti daugiau solidarizavimosi bėglių klausimu žiūri įtariai. To paties Vokietijos radijo kitas žurnalistas Thomas Otto teigia, jog „dar prieš dvejus metus Vokietijos federalinė vyriausybė priešinosi Dubline siūlomoms pabėgėlių politikos reformoms, kadangi tada jai iš jų nebuvo naudos.

Tos reformos būtų nuėmusios dalį naštos nuo tų ES šalių, kurių žemę pirmiausia mina pabėgėlių kojos. Kadangi Vokietija nėra viena iš tų šalių, tai ji prieš dvejus metus tų reformų ir nenorėjo. Tačiau jos būtų padėjusios Graikijai, Italijai, Ispanijai, Vengrijai. 

Dabar, kadangi ypač Graikija, Italija ir Vengrija su bėgliais jau nebesusitvarko ir praleidžia juos į Austriją bei visų pirma Vokietiją, pastaroji ir „kelia gvoltą“ bei reikalauja iš kitų solidarumo, nes dabar tai naudinga jai.

„Sunku sugalvoti ką nors dar ciniškesnio. O su solidarumu su žmonėmis, išvytais iš savo tėvynės, tai tuo labiau neturi nieko bendro“, – piktai rašė vokietis žurnalistas Thomas Otto komerntare Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...