captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl nerimsta Egiptas?

„Sausio mėnesį Egipte pasireiškę masiniai protestai, pilietinis nepasitenkinimas, smurto protrūkiai tarsi atkartoja tai, kas vyko 2011-aisiais prieš senojo režimo griuvimą. Tačiau naujojo režimo išpuoliai prieš moteris ir religines mažumas vien tam, kad sutriuškintų opoziciją, pranoksta viską, kas buvo ligi šiolei“. 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Sausio mėnesį Egipte pasireiškę masiniai protestai, pilietinis nepasitenkinimas, smurto protrūkiai tarsi atkartoja tai, kas vyko 2011-aisiais prieš senojo režimo griuvimą. Tačiau naujojo režimo išpuoliai prieš moteris ir religines mažumas vien tam, kad sutriuškintų opoziciją, pranoksta viską, kas buvo ligi šiolei“.

Taip svetainėje „openDemocracy“ teigė dabar Jungtinėje Karalystėje dirbanti egiptietė politologė Mariz Tadros. Ji pridūrė, jog „dar  per anksti prognozuoti, kaip dabartinė kova tarp Musulmonų brolijos vadovaujamo režimo ir Egipto opozicijos baigsis, tačiau smurtas didėja ir plečiasi, vien pastarąją savaitę žuvo 50 žmonių, ir galo nematyti. 

O vis dėlto tarp politinės scenos 2011 metų sausį prasidėjus revoliucijai ir antrųjų revoliucijos metinių 2013-ųjų sausį yra trys pagrindiniai skirtumai, – tęsė M. Tadros ir juos aiškino taip:

„Pirma, kitaip nei prezidento H. Mubarako atveju (jis atstovavo tik savo partijos nariams, saujelei verslininkų ir mažytei gyventojų daliai, prezidentą M. Mursi išrinko 51 proc. rinkėjų (nors kai kurie politiniai analitikai šio rezultato teisėtumu abejoja). Todėl M. Mursi tautai ir prisistato kaip „išrinktasis prezidentas“.  

Antra, jei H. Mubarakas naudodamas prievartą rėmėsi tik saugumo aparatu ir jo samdomais galvažudžiais, tai M. Mursi režimas kliaujasi ne tik valstybės represinėmis struktūromis, bet ir pilietinės visuomenės arenoje suorganizuotais draugovininkais bei salafistų būriais. Musulmonų brolija nevengia prieš piliečius nukreipti valstybės ir draugovininkų įtūžį.

Trečias skirtumas tas, kad H. Mubarakas bandė Islamą naudoti kaip priemonę savo valdžiai paremti, o Musulmonų brolijos valdžia tiesiog skelbia, kad ji pačiam Islamui atstovauja. Kai kuriems piliečiams atrodo, kad nors jų gyvenimo kokybė ir pablogėjo, jie negali prieš M. Mursi sukilti – juk jis išrinktas ir tikintis, kiekvieną penktadienį meldžiasi mečetėje ir bijo Dievo!“ – rašė politologė M. Tadros svetainėje „openDemocracy“.

Kaip tik šis Dievo bijantis Egipto prezidentas sausio 30-ąją lankėsi Berlyne. Tada Vokietijos parlamente iškilmingai paminėta Holokausto aukų atminimo diena, nors oficialiai pagal kalendorių ji nustatyta sausio 27-ajai.

Tačiau kadangi tądien buvo sekmadienis, kurį katalikai ir protestantai skiria savo pamaldoms, Vokietijos Bundestagas Holokausto aukas pagerbė sausio 30-ąją, išklausydamas, be kita ko, ir Holokaustą išgyvenusios rašytojos bei žurnalistės Ingės Deutschkron kalbos.

Todėl Eseno dienraštis „Neue Ruhr“ apgailestavo, jog „ne kurią kitą, o būtent Holokausto atminimo dieną kanclerė Angela Merkel turėjo pasveikinti tokį neapykantos kupiną, antisemitišką valstybės vyrą, atvykusį valstybinio vizito į Vokietiją. Tačiau kaip demokratiškai išrinktas prezidentas M. Mursi turėjo teisę būti priimtas su visais garbingumo ženklais“.

Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ (ir ne tik jis) vis dėlto priminė, jog sausio 30-ąją suėjo 80 metų nuo tos dienos, kai Vokietijoje valdžią perėmė Hitleris ir jo nacionalsocialistai, – o ir jie buvo valdžion išrinkti!

Eseno laikraštis toliau rašė taip: „M. Mursi vizitas tarnavo ne tik mandagumui ir tautų draugystei, bet ir pinigams išpešti. Taigi, kyla klausimas – kiek eurų mums Egiptas vertas?

Nė vieno cento – kol ten vis stipriau reiškiasi radikalieji islamistai, drąsinami teroristai ir daugelis krikščionių kruvinai persekiojami. Jeigu arabiškasis pavasaris virs demokratijos žiema, tai vokiečių mokesčių mokėtojai šio atkritimo neturėtų remti nė vienu skatiku“, – rašė dienraštis „Neue Ruhr“.

Celės miesto Žemutinėje Saksonijoje laikraštis „Cellesche Zeitung“ pažymėjo, jog priėmusi M. Mursi „kanclerė A. Merkel vengė per įsakmių kritikos žodžių ir tik kvietė islamistą M. Mursi stengtis, kad Egiptas plėtotųsi taikiai ir demokratiškai.

O M. Mursi patikino, kad savo šalyje jis ir plėtoja demokratines reformas. Tačiau pažadų šis musulmonų brolis yra jau davęs daug. Bet laikėsi tik vieno – jis į priekį varė ir varo islamiškosios Dievo valstybės kūrimą“, – rašė Celės dienraštis. 

Kito Vokietijos miesto, Chemnico, dienraščio „Freie Presse“ nuomone,  „dėl M. Mursi galima ginčytis, tačiau šią akimirką Vakarams jis vienintelė garantija, kad šalis nevisiškai prasmegs į chaosą. Todėl Vokietija jam ir toliau, nors ir nesireklamuodama, pažadės finansinės paramos. Egiptas Artimųjų Rytų regionui per svarbus“, kad būtų nurašomas.

Osnabriuko dienraštis „Neue Osbnabrücker“ apie M. Mursi atsiliepė itin teigiamai: „užsienio politikoje M. Mursi įrodė, kad daugelis įspėjimų buvo per ankstyvi. Vėliausiąjį Gazos ruožo konfliktą jis sprendė meistriškai. Net ir pozicionavimosi Irano atžvilgiu jis pasiskubinusius jį kritikuoti pavertė melagiais.

Kas žino, gal Egiptas, panašiai kaip ir Turkija, kada nors ims veikti kaip sekuliarus lankstas tarp dviejų pasaulių? Truputį tokios laimės galėtume M. Mursi palinkėti ir jo paties šalyje“.

Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“ pastebėjo „įtarią kanclerės A. Merkel veido išraišką“ ir paklausė, „ar galima M. Mursi pasitikėti? Nepaisant kruvinų neramumų Kaire, Port Saide ir kituose miestuose M. Mursi autoritetu Berlyne neabejojama.

Antra vertus, daugėja ženklų, kad už demokrato kaukės gali slypėti tradicinis islamistinis M. Mursi, kuris santykiuose su opozicija ir Izraeliu tik todėl stengiasi atrodyti nuosaikus, nes kol kas nenori atsisakyti Vakarų finansų pagalbos“, – rašė Ciuricho laikraštis.

Todėl Vienos dienraštis „Presse“ ir reikalavo, kad „Kairo vyriausybei galima duoti finansinės paspirties tik tuo atveju, jeigu ji gerbs krikščionių, sekuliaristų ir opozicijos žmonių teises. Visa kita reikštų išduoti tuos, kurie Egipto gatvėse kovoja už laisvę ir prieš islamistinės daugumos diktatūros įvedimą“.

Pasak Saudo Arabijos dienraščio „Arab News“, prezidentas „M. Mursi turi dabar turi dvi galimybes – tai susitaikymas arba konfrontacija. Jeigu jis atmes susitaikymą, tai gali būti, jog vieną dieną artimoje ateityje jis pabus ir pamatys, kad Egiptas virto karine valstybe.

Jei tai įvyktų, Egiptui ir visam arabų pasauliui tai būtų skausmingas žingsnis atgal, nes Egipte įvykę pokyčiai buvo pats svarbiausias praėjusio šimto metų laimėjimas“, – teigė Džidoje leidžiamas arabų dienraštis.

Kairo dienraštis „Al Yaum al Saabi“ būgštauja, kad tarp protestuotojų įsimaišęs „juodasis blokas“, kurio nariai pasiruošę patys naudoti smurtą:

„Juos varo apmaudas ir neviltis, apėmusi daugelį jaunų žmonių, prisidedančių prie revoliucijos, bet matančių, kad jos tikslai nepasiekiami. Už tų minčių, paaiškinimų ir agitacinių šūkių stovi siaubą kelianti prievarta, pretenzija būti vieninteliais teisingais atstovais ir reikalavimas visoms kitoms grupėms prisidėti tik prie jų.

Jie nesupranta, kad tėvynė priklauso visiems, o ne tik kuriai nors vienai klasei, asmenybei ar partijai“, – rašė Egipto laikraštis.  

Kitas Kairo laikraštis, „Al Shorouq“ irgi pažymėjo, jog arabų pavasario tikslai nepasiekti, dėl to „žmonės pasikeitė ir prarado kantrybę, nes niekas nieko jų labui nedarė. Gyvenimas pasidarė ne paprastesnis, o sudėtingesnis. Kainos kyla, ne smunka, ir niekas nekalba už tai, kad krizė ar problemos sprendžiamos.

Buvo daug rinkimų, apklausų ir diskusijų, kuriose žmonės pilni vilčių dalyvavo. Bet tai buvo apgaulingos viltys, kaip daugelis žmonių turėjo pripažinti. O valdžia daro savo, kad šitą avarinę būklę tik pablogintų. Tačiau ji to nesupranta“, – rašė Kairo dienraštis Al Shorouq“.  

Apžvalga skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...