captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Apie Jurį Elgerį, Vilniuje publikavusį latviškus raštus

Minėdami Baltijos kelio datą, prieš 26 metus laisvės viltimi nušvietusiai lietuvių, latvių ir estų tautoms ateitį, vis prisimename bendros istorinės lemties jauseną. Ji yra susikaupusi nuo senų seniausių laikų… Tad šiandien apie vieną ypatingą žmogų, savo asmeniu vienijusį mūsų kraštų, Lietuvos ir Latvijos, kultūrą bei mokslą.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Minėdami Baltijos kelio datą, prieš 26 metus laisvės viltimi nušvietusiai lietuvių, latvių ir estų tautoms ateitį, vis prisimename  bendros  istorinės lemties jauseną. Ji yra susikaupusi nuo senų seniausių laikų… Tad šiandien apie vieną ypatingą žmogų, savo asmeniu vienijusį mūsų kraštų, Lietuvos ir Latvijos, kultūrą bei mokslą.

Šiemet sukanka 430 metų nuo jo gimimo ir 400 – nuo pašventimo kunigystei. Tai Georgas Elgeris arba latviškai Juris  Elgers, vienas  uoliausių XVII a. latvių tikybos ir raštijos darbininkų.  Pasaulį jis išvydo 1585 m. liuteronų šeimoje Valmieroje. Rygoje lankė liuteronišką mokyklą, bet ilgainiui pasirinko katalikybę ir 1605 m. su bičiuliais išvyko mokytis į garsią Braunsbergo jėzuitų kolegiją  (dabartinį Branevą Lenkijoje). Po poros metų, 1607 m. liepą jaunuolis Vilniuje  įstojo  į Jėzaus draugiją. Šios vienuolijos siekiai – Dievo kūrinijos didybę pažinti mokslu. G. Elgeris iš Vilniaus žinių semtis vykdavo ten, kur tuo metu reziduodavo garsieji jėzuitų profesoriai:  į Polocką, Braunsbergą, Nesvyžių, Ciesį. 1615 m. vasarą jis priėmė  kunigo šventimus. O nuo rugsėjo 1 d. pradėjo eiti latvių pamokslininko pareigas Rygoje bei ėmėsi kitų sielovados darbų įvairiose Latvijos vietose. 1619 m. atliko dvasinio tobulėjimo aktą Nesvyžiuje – trečiuosius jėzuitiško kelio bandymus (vadinamąjį terciatą). Be kitų dalykų, į juos įėjo ir mėnesio trukmės piligriminė kelionė pėsčiomis, kurioje reikėjo pasikliauti vien žmonių malone – jų prašant ir maisto, ir nakvynės. Verta paminėti, kad terciatą Nesvyžiuje kiek anksčiau atliko ir Vilniaus akademijos auklėtinis Konstantinas Sirvydas, kuris naujokyno metus atbuvo Rygos jėzuitų kolegijoje. Kas žino, ar juodu buvo susitikę, bet nėra abejonių, kad vienas lietuvio darbas įžymiajam latviui buvo vėliau itin svarbus.

1629 m. G. Elgeris vėl atvyko  į Lietuvą, šįkart  metus praleido Kražių jėzuitų kolegijoje. Iš  ten persikėlė į Daugpilio kolegiją. Karo su Maskva 1632–1634 metais buvo  livoniečių dalinio Smolensko įguloje kapelionu. Apie 1638 m. grįžęs į Daugpilį G. Elgeris buvo paskirtas jėzuitų rezidencijos vyresniuoju ir dėstė kolegijoje. Neramus tas XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje... 1654 m. vėl atsinaujinus karo veiksmams,  jėzuitams teko bėgti į Ilūkstę. Sugrįžti į senąją rezidenciją G. Elgeriui pavyko tik senatvės metams. Savo žemiškąsias  keliones garbusis jėzuitas užbaigė 1672 m. rugsėjo 30 d.,  sulaukęs bene 87 metų amžiaus.

Nepaisant gausių pareigų ir kelionių G. Elgeris labai daug laiko ir jėgų atidavė tikybos tekstų vertimui ir rengimui spaudai. Anksčiausiai parašyta G. Elgerio knyga – tai 1621 m. Braunsberge išleistas latviškas giesmynas, išverstas iš lotynų, lenkų ir vokiečių kalbų. Jo tėra išlikęs  vienintelis egzempliorius, nuo senų laikų priklausęs Vilniaus akademijai. Ir dabar šis latvių raštijos unikumas – Vilniaus universiteto bibliotekoje. 1638 m. G. Elgeris pradėjo rengti kitą Bažnyčiai labai svarbią knygą – latviškas Šventojo Rašto ištraukas. Jų rankraštis, visai kaip ir jo autorius, nemažai keliavo: iš pradžių buvo saugojamas Daugpilio kolegijoje, vėliau perduotas  Vilniaus universitetui ir jo bibliotekoje gulėjo tyrinėtojų užmirštas iki pat Antrojo pasaulinio karo, kol jį surado prof. Jurgis Gerulis ir išsivežė į Berlyną. Rankraštis laimingai išgyveno karo baisumus, kažkaip pakliuvo į Švediją ir buvo ten 1961 m. publikuotas. Beje, latviškos Evangelijų ištraukos buvo išspausdintos ir pačioje G. Elgerio gyvenimo pabaigoje – 1672 m. Vilniuje, o kartu su jomis išėjo ir katekizmas. Abi šios knygos, dailiai įrištos su vėlesniu giesmynu, tebėra  bibliotekoje, bet anksčiau priklausė paminėtajai Kražių kolegijai.

Su G. Elgerio vardu susijusi dar viena senojo universiteto bibliotekos vertybė: tai Vilniuje 1644 m. išleista Tomo Klagės veikalas „Disquisitiones ubiquisticae“. Joje paties autoriaus įrašas, kad knygą dovanoja garbiajam G. Elgeriui.

Metai po G. Elgerio mirties Vilniuje išėjo dar vienas jo giesmynas (1673), o po 10 metų – trijų kalbų (lenkų–lotynų–latvių) žodynas: abi šios knygos taip pat yra universiteto bibliotekoje. Rengdamas savo žodyną G. Elgeris rėmėsi tuo metu populiariu K. Sirvydo darbu „Dictionarium trium linguarum“, tad galima sakyti, kad būtent čia užsimezgė lietuvių ir latvių filologų bendradarbiavimo tradicija, ilgainiui sustiprėjusi ir išsiplėtojusi. Žodyne lenkų ir lotynų kalbomis įrašyti ir žodžiai „Lietuva“, „ lietuvis“, kuriuos G. Elgeris latviškai išvertė „Letauwa“ (arba „letauwa zemme“) ir „Letauwets“ (arba „letauwneks“). Taigi dauguma šio latvių raštijos darbininko veikalų išspausdinta Vilniuje. Todėl mūsų sostinė  įvardijama ir letonikos centru.

Latvijos, Lietuvos ir kitų šalių kalbininkai bendradarbiauja ir toliau, o apie baltų kalbų praeities, dabarties ir ateities klausimus diskutuoti rinksis XII tarptautiniame baltistų kongrese, kuris šiemet vyks spalio pabaigoje.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...