captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kodėl nereikia legalizuoti prostitucijos

Vakarų spaudoje iš naujo užvirė diskusijos tema: kaip žiūrėti į moterų par(si)davinėjimą. Portale „New Republic“ doktorantė Sarah Masrshall aptaria tik ką JAV išėjusią Rachelės Moran knygą „Užmokėta: mano kelionė per prostituciją“. Tai gali būti naujiena amerikiečių skaitytojams, tačiau Airijoje ji jau gerai žinoma, ir ją ten išleidus 2013 m. knyga iškart tapo bestseleriu.
V.Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V.Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Vakarų spaudoje iš naujo užvirė diskusijos tema: kaip žiūrėti į moterų par(si)davinėjimą. Portale „New Republic“ doktorantė Sarah Masrshall aptaria tik ką JAV išėjusią Rachelės Moran knygą „Užmokėta: mano kelionė per prostituciją“. Tai gali būti naujiena amerikiečių skaitytojams, tačiau Airijoje ji jau gerai žinoma, ir ją ten išleidus 2013 m. knyga iškart tapo bestseleriu.

Vėliau autorė suvaidino lemiamą vaidmenį, Šiaurės Airijoje šių metų birželį priimant įstatymą, pagal kurį baudžiamuoju nusikaltimu laikomas užsimokėjimas už atliktą prostitucijos veiksmą – taigi baudžiamąją atsakomybę užsitraukia asmuo, kuris lytiškai išnaudoja tuo tikslu nusipirktą kito asmens kūną.

Savo knygoje R. Moran ragina skaitytojus sugrįžti prie moralės klausimo ir nuo jo nenusisukti – kaip nepatogu tai bebūtų. Ji reikalauja, kad padorumas, ne autonomija, būtų laikoma  pagrindine visuomenės dorybe. Ji argumentuoja, kad eilinė moteris pasuka prostitucijos link ne dėl to, kad tokią „profesiją“ renkasi, bet dėl to, kad visiškai prarado viltį ir nemato sau jokio kito kelio užsidirbti pragyvenimui.

Šiuo atžvilgiu autorė ne tik atsisuka prieš dabar gana populiarius liberalų ir libertarų argumentus, bet ir netiesiogiai pasmerkia jų vengimą liesti moralinių klausimų, jų baimę neįsigyti kraštutinės dešinės „kvapelio“ visur liepiant „pirmiausia pagalvoti apie vaikus“, jų nenorą „nusmukti“ ligi „ekstremistinės dešinės mentaliteto“.

Tai mentalitetas, kuris „meta Dievo kortą“ prieš viską, kas šiuos dešiniuosius baido – gėjų santuoka, transseksualų teisės, feminizmas, kartais net rasių lygybė.

Ir kadangi R. Moran savo bylą prieš prostitucijos legalizavimą remia ne miglotais išvedžiojimais apie ekonominę laisvę, bet savo pačios moraliniais įsitikinimais, ji rizikuoja, kad į ją bus numota ranka, o ji pati laikoma beviltiškai „atžagareiviška“.

Taip dabar žiūrima į XX a. pradžios blaivybės apaštalus Amerikoje – daugiausia moteris, piketavusias prieš alkoholio vartojimą vien iš savo nepalaužiamo įsitikinimo, jog tai didelis blogis.

Savo bekompromise laikysena R. Moran, priversta parsidavinėti jau nuo 15-os metų amžiaus, primena vadinamosios „antrosios bangos“ radikaliąją feministę, 2005 m. mirusią rašytoją Andrėją Dworkin, jaunystėje irgi turėjusią pragyventi iš prostitucijos ir vėliau išgarsėjusią savo kraštutine nuostata, kad „kiekvienas sekso veiksmas yra išprievartavimas“.

Tuo A. Dworkin skyrėsi nuo kitų septintojo, aštuntojo dešimtmečių  feminisčių, tokių kaip Gloria Steinem, kurios amerikietėms moterims suteikė pasitikėjimo, kad jos gali būti tikros feministės ir kartu pavydėtinai gerai gyventi, patirti draugystę, turėti santykių su vyrais, daug sekso, sėkmingą karjerą, galimybę gražiai rėdytis ir madingai atrodyti.

O A. Dworkin tarsi piršo mintį, jog vien būti gimusiai moterimi jau reiškia mirties nuosprendį. Todėl daugeliui moterų, feminizme ieškojusių stiprybės šaltinio, ji liko svetimumo šaltį skleidžiančia figūra.

Tačiau R. Moran nuomone, A. Dworkin, nors jos žodžiai kartais rėždavo ausį ir dažnai perlenkdavo lazdą, savo būties gilumoje saugojo tvirtą etinio idealizmo krislą. Tai įsitikinimas, kad jeigu viena moteris kenčia – visos kenčia, jeigu viena kankinama, tai pasaulio pareiga ją vieną - o tuo pačiu ir visas kitas -  gelbėti.

1981 m. A. Dworkin Harvardo universitete ginčijosi dėl pornografijos legalumo su garsiuoju teisininku Alanu Dershowitzu, kuris argumentavo, – o jam pritarė daugelis kitų, – kad pornografijos cenzūravimas reikštų JAV Konstitucijos pirmosios pataisos, ginančios žodžio ir išraiškos laisvę, sunaikinimą.

Jo argumentas, – sako doktorantė Sarah Marshall, – buvo teisiškai, intelektualiai ir konstituciškai teisingas, tačiau A. Dworkin tai atrodė visiškai nė motais. Anot jos, pornografija – ne inteklektualinių diskusijų, bet giliai jausmus žeidžiantis dalykas. O ir Konstitucijos pirmoji pataisa čia irgi „ne prie ko“, nes „ją parašė balti vyrai, save laikantys moterų ir vergų savininkais“.

Taigi A. Dworkin  suformulavo prieš prostituciją ir pornografiją nukreiptą argumentą, kurį rėmė ne politinio tinkamumo ar įtikinamumo išskaičiavimais, o savo kailiu išgyventos tiesos pojūčiu. 

Tą argumentą ji išsamiai išdėstė 1981 m. savo knygoje „Pornografija. Moterys vyrų nuosavybėje“. Joje A. Dworkin teigė, kad pornografija yra industrija, kuri nekenčia moterų ir jas dehumanizuoja.

Ji vykdo prieš moteris nukreiptą smurtą ne tik tuo, kad moterimis piktnaudžiaujama pornografiją gaminant, bet ir tuo, kad vyrai skatinami patirti erotinio jaudulio iš moterų valdymo, pažeminimo, kankinimo, o tai socialiai pragaištinga.

1983 m. A. Dworkin kartu su teisininke Catharine MacKinnon sumąstė Antipornografinį pilietinių teisių potvarkį, kuris kai kuriose Jungtinių Amerikos Valstijų vietinėse jurisdikcijose virto įstatymu, tačiau greitai teismų buvo paskelbtas nekonstituciniu, nes, girdi, riboja žodžio ir išraiškos laisvę.

Tačiau A. Dworkin požiūriu, pornografiją ir prostituciją galima drausti, nepažeidžiant įsitikinimų ir žodžių laisvės, nes pornografija niekina  moteris ir skatina prostituciją. O „prostitucija juk nėra idėja“.

Taip sakė A. Dworkin 1992 m. ir vėliau šią mintį pakartojo savo knygoje „Gyvenimas ir mirtis“. Bet jei prostitucija nėra idėja, kurios negalima drausti mąstyti ir įgyvendinti, tai kas ji tokia?

„Tai burna, makštis, išangė, į kurią veržiasi vyro organas, kartais pirštai, kartais kiti daiktai, vieno vyro, po to kito, po to dar kito ir dar kito ir dar kito ir dar kito ir dar kito ir taip toliau be pabaigos. Štai kas yra prostitucija“.

Būtent šiuos žodžius R. Moran savo knygoje „Užmokėta: mano kelionė per prostituciją“ ir cituoja, paskui aprašo savo gyvenimą, pradedant išmetimu į gatvę jai esant vos 14-os ir metais vėliau patenkant į sekso vergovę dviejų vyrų – savo tik truputį vyresnio draugo ir vieno sąvadautojo – „dėka“.

Vis dėlto būdama 22 m., ji ryžosi prostituciją palikti ir rasti „tai, kas dar liko iš mano pradinės savasties“.

Toliau ji pavyzdžiais ir statistikos duomenimis iliustruoja prostitucijos blogybę, labiausiai susitelkdama į savo asmeninius išgyvenimus, kurie jai patvirtina, kad prostitucija iš esmės yra dehumanizacija.

Dar daugiau, „bandymai prostituciją vaizduoti kaip „laisvą seksualinį, lytinį apsisprendimą“ nieko neverti, nes mūsų (sako ji apie save ir kitas likimo drauges) sprendimai nebuvo seksualiniai, jie buvo ekonominiai“.

Anot R. Moran, prostitutės nėra ekonomiškai išmanios ar seksualiai apsišvietusios laisvos būtybės. Jos nėra nei ūkio bendrovės, nei tokių savininkės, nei akcininkės. Jos tėra be galo ir be krašto parduodami ir vartojimi prostitucijos verslo produktai.

O tiems, kurie teigia, kad prostitucija ne ką geriau ar blogiau nei mėsainių kepimas „McDonalde“, viena toje įmonėje dirbusioji atsakė: „McDonalde“ – mėsa esi ne tu, o prostitucijoje kaip tik priešingai – tu esi mėsa!“.

Nuo savęs pridursime, jog kai kas siūlo prostituciją legalizuoti, nes legalios yra ir kitos aukšto prestižo neturinčios ir nebūtinai malonumą tuo užsiimantiems teikiančios profesijos, pvz., viešųjų tualetų valymas, šiukšlių išvežimas, kitokio labai nešvaraus ar sunkaus darbo reikalaujantys užsiėmimai. 

Šitos profesijos legalios, sako libertarai, nes jų teikiamų paslaugų visuomenei reikia. O kam reikia prostitučių paslaugų? Ogi, aiškina libertarai, jų reikia, pvz., labai bjauriai atrodantiems vyrams, su kuriais niekas be užmokesčio nesutiktų turėti lytinių santykių.

Be to, ne tik negražūs, bet visi vyrai be išimties jaučia lytinį poreikį. Kodėl jie neturi teisės pagal norą ir progą tą poreikį patenkinti? – klausia libertarai.

Aišku, kad turi, tad jeigu tik atsiranda moterų, kurios vyrams tą pasitekinimą už pinigus ir savo laisvu noru suteikia, kodėl tokį „verslą“ uždrausti? Svarbu tik tai, kad niekas nieko nedarytų per prievartą ar iš prievartos.

Taip teigia libertarai. O mes pridurtume, kad libertarų mąstyme daug tiesos, išskyrus vienu atžvilgiu: net ir atmetus neteisėtą prievartą, kurios visuomet reikia vengti, jokiu būdu negalima atmesti moralės.

O moralė draudžia daryti veiksmus, kurie, net jeigu juose nėra prievartos, vis tiek žeidžia kito arba tavo paties savigarbą. R. Moran knyga, kaip ir daugybė kitų anksčiau parašytų, įrodo, kad prostitucija žeidžia tiek  ja užsiimančiųjų, tiek jai tarpininkaujančiųjų, tiek ir ją perkančiųjų žmogiškąjį orumą bei savigarbą.

Todėl jos legalizuoti nereikia.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...