captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apie nelygias kovas, kuriose pralaimime visi

Šios savaitės pradžioje skaitydama mūsų žiniasklaidos pranešimus apie Bulgarijoje vykusį referendumą dėl naujos atominės elektrinės, pasijutau tarsi spręsčiau keistą galvosūkį. Viena antraštė skelbė: „Bulgarai referendume pasisakė už naują atominę elektrinę“ (beveik identiškai kaip atominės pramonės atsiųstame naujienlaiškyje).
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Šios savaitės pradžioje skaitydama mūsų žiniasklaidos pranešimus apie Bulgarijoje vykusį referendumą dėl naujos atominės elektrinės, pasijutau tarsi spręsčiau keistą galvosūkį. Viena antraštė skelbė: „Bulgarai referendume pasisakė už naują atominę elektrinę“ (beveik identiškai kaip atominės pramonės atsiųstame naujienlaiškyje), kita gi pranešė, jog „Bulgarijos referendumas veikiausiai žlugo“ (panašiai į aplinkosaugininkų pranešimą spaudai), o trečia atvirai apgailestavo: „Per mažai bulgarų pasakė „taip“ naujai atominei elektrinei“.

Kaip įprasta tokiu atveju, galvosūkio sprendimo teko ieškoti užsienio žiniasklaidoje. Ją pavarčius, supratau, jog referendumas laikomas neįvykusiu, nes prie balsadėžių atėjo vos penktadalis rinkėjų.

Pasak spaudos, tas penktadalis atveria galimybę klausimą svarstyti Bulgarijos parlamente. Tačiau valdančiųjų premjeras Boyko Borisovas užtikrintai teigia, kad kovą priimtas sprendimas stabdyti finansinių sunkumų kamuojamą Belenės projektą nekeičiamas, nepaisant to, kad daugiau kaip pusė balsavusiųjų pasisakė už atominę.

Žvelgiant iš Lietuvos, branduolinės peripetijos Bulgarijoje įdomios dėl paradoksalių skirtumų.

Abi šalys, stodamos į Europos Sąjungą, buvo priverstos uždaryti seno tipo jėgaines ir prarastus pajėgumus bandė pakeisti naujais. Tačiau priešingai nei Lietuvoje, Bulgarijoje (beje, kaip ir kaimyninėje Baltarusijoje) atominės šalininkai yra siejami su Rusijos interesais, nes būtent šios šalies pramonė čia nesėkmingai statė dar sovietmečiu pradėtą reaktorių.

Lietuvoje rudenį surengtas referendumas laikomas įvykusiu, dauguma balsavusiųjų pasisakė prieš naująją atominę elektrinę. Nepaisant to, naujieji valdantieji jau trečias mėnuo ieško būdo kaip atsižvelgti, o turint omenyje prieštaringus jų viešus pasisakymus nuo pat rinkimų, veikiau – kaip neatsižvelgti į visuomenės nuomonę.

Sausio viduryje premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė, kurios pagrindinė užduotis, kaip teigiama, patikslinti  Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją atsižvelgiant į referendumo rezultatus. Rengdama rekomendacijas ši grupė žada pasitelkti ekspertus, kitas valstybės institucijas, mokymo įstaigas, asociacijas ir organizacijas. Be kita ko, energetikos ministerijos svetainėje sukurta ir speciali skiltis, per kurią visuomenė kviečiama teikti strategijai savo pasiūlymus iki balandžio 1 d.

Turint omenyje nedviprasmiškus referendumo rezultatus, darbo grupei teko išties nepaprastai sunki užduotis. Juk iš esmės jie turi per kelis mėnesius kaip reikiant įsiręžti ir apsukti kone dešimtmetį atominiais bėgiais gintą energetikos politikos traukinį. Jiems tikrai prireiks visos įmanomos pagalbos, kokią tik kas gali pasiūlyti.

Nejučiomis kyla klausimas, o kuo paprastai vadovaujasi ir į kieno argumentus labiausiai linkę įsiklausyti mūsų politikos formuotojai, susidūrę su energetinio saugumo iššūkiais?

Įdomių įžvalgų pateikia pernai atliktas Vytauto Didžiojo universiteto tarpdalykinis tyrimas, kurio metu mokslininkai atliko giluminius interviu su šioje srityje dirbančiais parlamento nariais ir Vyriausybės institucijų atstovais.

Rezultatų analizė atskleidė, kad svarstant energetinio saugumo ir susijusių strateginių projektų klausimus, į rinkėjų interesus ir nuomonę atsižvelgiama mažiausiai. Žiniasklaida pasitelkiama tik savo pozicijoms įtvirtinti, o ne visuomenės pulsui užčiuopti. Iš atsakymų taip pat aiškėja, jog sprendimų priėmėjams didelę įtaką turi politikos mokslų atstovai. Matyt, neatsitiktinai, nes, kaip pastebima, dauguma energetinio saugumo tyrėjų kartu dirba ir valstybės institucijose bei atlieka jų užsakomuosius tyrimus. Dauguma respondentų teigė, kad vadovaujasi mokslo tyrimais, tačiau negalėjo konkrečiau įvardyti nei tyrimų nei mokslinių energetinio saugumo vertinimo metodų.

Minėto universiteto drauge atliktas akademinio diskurso tyrimas rodo, kad mokslininkai, dirbantys energetikos srityje, menkai įtraukiami į energetikos politikos formavimą. Dauguma jų net nedalyvavo rengiant Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategiją. Interviu su mokslininkais atskleidžia, kad jie ir patys vengia prisidėti prie viešosios diskusijos, nėra linkę, jų žodžiais, „lipti ant bačkos“, „šūkauti“ ar kitaip skleisti mokslinių argumentų energetinio saugumo tema visuomenei.

Tuo metu didžiųjų šalies žiniasklaidos priemonių pastarųjų trejų metų turinio analizė tik patvirtina, kad toji vieta „ant bačkos“ jau kuris laikas užimta tų pačių politikos atstovų, kurių kalbose – visai nestebėtinai – dominuoja atominės energetikos tematika ir geopolitinės grėsmės.

Tyrimo autoriai apibendrina, kad Lietuvos energetinėje politikoje vyrauja politinis hierarchinis uždarumas, kai jos dalyviai konsultuojasi tarpusavyje, nepaisydami ekspertų ir visuomenės nuomonės, o kritikai marginalizuojami.

Nors diskusijos dėl atominės šiuo metu išgyvena savotišką atoslūgį, nesunku pastebėti, jog žiniasklaidoje įsišaknijusios visuomenei svarbių klausimų aptarimų tradicijos tęsiasi. Kritiški balsai ir toliau nurašomi kaip rėksnių, bjaurių veidmainių arba žaliųjų reketininkų, kurie bet kokia kaina žlugdo milijardines investicijas ir pažangą – tik šįkart jau ne atominės ar atliekų deginimo gamyklų, bet skalūninių dujų pavidalu. Dar įdomiau tai, kad šias menkinančias etiketes bendruomenių atstovams su neslepiamu sarkazmu klijuoja ne tik viešojoje erdvėje karaliaujantieji biurokratai, bet ir nuo spaudos tribūnų jiems nulipti neduodantys tos erdvės šeimininkai – žiniasklaidos atstovai.

Tik įdomu, kaip tokiomis, demokratijos požiūriu, liūdnomis aplinkybėmis, atpažinti gležnus bundančios pilietinės visuomenės daigus?

Belieka prisiminti kartais Mahatmai Gandžiui priskiriamus žodžius: „Pradžioje jie tave ignoruoja, po to iš tavęs juokiasi, vėliau jie su tavimi kovoja, o galiausiai tu laimi“.

Taigi jei kitaminčių menkinimą laikysime kovos požymiais, belieka tikėtis, kad jų pergalė netoli.  

Autorė yra Baltijos aplinkos forumo specialistė. 

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...