captcha

Jūsų klausimas priimtas

Raimonda Agnė Medeišienė. „Jis bent jau nėra ėjęs“

Vasarą prasminga tęsti pokalbį apie knygas. Jau minėjau savo pagarbą protingo formato knygoms. Tokioms, kurios įmestos į rankinę dramatiškai nepakeičia visos rankinės svorio. Viena tokių – Haruki Murakami knyga „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Vasarą prasminga tęsti pokalbį apie knygas. Jau minėjau savo pagarbą protingo formato knygoms. Tokioms, kurios įmestos į rankinę dramatiškai nepakeičia visos rankinės svorio. Viena tokių – Haruki Murakami knyga „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“.

Knyga patraukia savo paprastumu ir pasakoja, kaip jos autorius tapo bėgiojančiu rašytoju. Kasdien jis bėgioja daugiau kaip ketvirtį amžiaus.

Istorija prasidėjo, kai aktyviai dirbdamas savo įsteigtame džiazo klube jis nutarė rašyti. Pirmosios dvi knygos sudomino skaitytojus, todėl klubas buvo parduotas, o gyvenimo ritmas radikaliai pakeistas, nes rašytojas atrado sau darbingiausią laiką – ryto valandas.

Pirmoji problema, su kuria H. Murakami susidūrė vos tapęs rašytoju profesionalu, buvo geros fizinės formos palaikymas. Sėdint fizinės jėgos senka, svoris auga, nervai įtempti, dėl to ir rūkyti norisi, tad šešiasdešimt cigarečių per dieną jam buvo norma.

Gėdydamasis savęs, jis 1983 metais pradėjo bėgioti po 20 minučių, o iki 2007 metų, kai knyga „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ buvo išleista japonų kalba, jau buvo nubėgęs 23 maratonus.

Rašytojo dažnai klausia, ką jis galvoja bėgdamas.

„Norėčiau galvoti apie upę. Norėčiau galvoti apie debesis. Bet iš esmės galvoju apie nieką. Aš tik bėgu savo paties sukurtoje kuklioje tuštumoje, jaukioje tyloje. Tai tikrai nuostabus dalykas“, – knygoje į klausimą atsakė rašytojas.

Knyga yra apie tai, ką jam reiškia bėgimas. Apie tai, kaip bėgiojimas lavina kūną ir dvasią, ir kaip per bėgimą galima atrasti kitas sporto šakas, pavyzdžiui, triatloną. Apie tai, kokios muzikos jis klausosi bėgdamas ir kaip bėgant metams kinta rezultatai.

Apie tai, kad H. Murakami save vertina kaip eilinių gabumų bėgiką ir pabrėžtinai kartoja, kad nebūtina būti didžiu. Daug svarbiau – nors truputėlį praaugti vakarykštį save, nes jei ilgos distancijos lenktynėse ir yra varžovas, kurį reikia nugalėti, tai tik tu pats.

Visgi autorius pripažįsta, jog priežasčių kasdien bėgioti yra mažai, o dėl kurių galima būtų daugiau nebėgioti – ženklai daugiau. Belieka pačiam pasirinkti, kaip pragyventi šią ir kitas mums duotas dienas. O kasdien atliekami paprasti dalykai pamažu virsta kontempliacija, tam tikra meditacija.

Nustebina ir motyvuoja štai toks autoriaus verbalizuotas paradoksas. H. Murakami sako, kad jei nebūtų linkęs tukti, nesistengtų tiek judėti. Nesimankštinami raumenys ilgainiui suglemba. Pastoviai mankštinantis – priešingai, kūnas tvirtėja, ir senėjimo procesas pristabdomas. Išvada: tie, kurie prakaituoja kamuodamiesi su antsvoriu, ilgesnėje perspektyvoje laimi prieš tuos, kurie džiaugiasi gavę gerus genus ir papildomai savęs nevargina.

„jis bent jau nėra ėjęs“ – tai žodžiai, kuriuos Haruki Murakami norėtų išsirinkti savo antkapiui.

Pats autorius šią knygą dedikuoja:„ bėgikams, su kuriais esu prasilenkęs viso pasaulio keliuose, visiems, per lenktynes mane aplenkusiems, ir mano aplenktiems. Nes be visų jūsų tikrai nebūčiau galėjęs taip ilgai bėgioti“.

Savo ruožtu Haruki Murakami knygą „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ rekomenduoju:

mėgstantiems skaityti ar šiaip skaitinėti vasarotojams;

pradedantiems bėgikams ir bėgikams profesionalams;

tiems, kurie norėtų dar šią vasarą pradėti bėgioti;

taip pat tiems, kurie sėdi su arbatos puodeliu ir norėtų neįkyraus pašnekovo.

Toks, mano nuomone, yra Haruki Murakami.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...