captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Rita Miliūtė. Iš Vilniaus palėpės į pasaulio dienraščius

Gegužę Kopenhagoje vykusiose Lietuvos dienose, kurias organizuoja Danijoje studijuojantis jaunimas iš Lietuvos, kalbėjomės apie ketvirčio amžiaus pokyčius Lietuvoje. Kadangi visus tuos dvidešimt penkerius metus dirbau žurnaliste, mano indėlis į konferenciją ir turėjo būti pokyčiai žiniasklaidoje ir jų vertinimas.
Rita Miliūtė SIA būstinėje, „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ nuotr.
Rita Miliūtė SIA būstinėje, „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ nuotr.

Tai yra antroji atsiminimų ciklo „Sąjūdžio informacinė agentūra prieš ketvirtį amžiaus“, publikuoto leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai”, dalis. Gintauto Alksninio atsiminimai apie SIA – jau kitą savaitgalį portale LRT.lt

Gegužę Kopenhagoje vykusiose Lietuvos dienose, kurias organizuoja Danijoje studijuojantis jaunimas iš Lietuvos, kalbėjomės apie ketvirčio amžiaus pokyčius Lietuvoje. Kadangi visus tuos dvidešimt penkerius metus dirbau žurnaliste, mano indėlis į konferenciją ir turėjo būti pokyčiai žiniasklaidoje ir jų vertinimas.

Paliekant šone daugelį toje diskusijoje pasakytų dalykų, noriu prisiminti vieną Genocido aukų muziejuje rastą dokumentą iš tų laikų, kai buvau panašaus amžiaus kaip tie dabar Danijoje studijuojantys jaunuoliai. Tas raštas iš KGB archyvų jiems turėjo atrodyti ne tik kitos santvarkos reliktas, bet ir liekana visos tos epochos, kurią jie, laimei, tegali pažinti iš prisiminimų ar priminimų, ir kartais vietose, kuriose mažiausiai to tikiesi.

Iš rašto nėra aišku, kas tiksliai buvo ar turėjo būti daroma su jame išvardytaisiais, tačiau išvardyti buvo visi, kurie dirbo Sąjūdžio informacijos agentūroje, kurią mes patys, kaip ir daugelis kitų, vadinome tiesiog SIA.

Kai kurie tik vardais ir pavardėm, kai kurie su šalia nurodytais adresais. Prie pavardžių tiksliai nurodyta, kuo užsiima, ir tai neleidžia abejoti, kad KGB informatorius sukinėjosi labai netoli ir kad juo greičiausiai buvo pasitikima. Šiandien matant tokį raštą gali būti malonu – matyt, SIA buvo svarbi ne tik mums. Ar būtų kas nors pasikeitę, jeigu apie tokį raštą ir galimą stebėjimą iš KGB rūmų būtume žinoję tuomet, 1988–1989 metais? Vargu bau.

Buvome tokie pilni entuziazmo, kad dar vienas lašas adrenalino greičiausia tebūtų buvęs lašas į romantikos taurę. Šiandien mano sūnus yra beveik dešimčia metų vyresnis už tuomet SIA įvairiausius pavedimus atlikdavusius Žilviną Glėbų ir Simoną Skaisgirytę. Jiedu buvo šešiolikmečiai moksleiviai, ir man labai lengva įsivaizduoti, ką būtų jautusios Žilvino ir Simonos mamos, jeigu būtų žinojusios, kad jų vaikų savanoriška veikla tokioje informacijos agentūroje preciziškai registruojama KGB bylose. Tačiau tuomet visiems Sąjūdžio informacijos agentūroje, arba, jeigu tiksliau – Teatro sąjungos palėpės gyventojams, tas rūpėjo mažiausiai.

Palėpėje SIA atsidūrė dėl to, kad kitur vietos Sąjūdžio būstinėje jai tiesiog nebuvo. Patalpos buvo išties pobaisės – pradedant nuo ne itin saugiai atrodančių girgždančių laiptų, kuriuos turėdavai įveikti, norėdamas patekti į palėpę, baigiant susibangavusiomis grindimis ir apsilaupiusių dažų sienomis. Gal dėl tų laiptų į SIA retai užkopdavo kas nors iš Sąjūdžio tarybos, dažniau užsukdavo tik skirtingais laikotarpiais ją prižiūrėti turėję Alvvydas Medalinskas ir Mečys Laurinkus, taip pat „Sąjūdžio žinias“ leidęs Arvydas Juozaitis arba „Atgimimo“ redaktorius Romualdas Ozolas.

SIA būstinėje. Iš kairės: Simona Skaisgerytė, Jadvyga Mackevičienė ir Lionginas Vasiliauskas.

Kitų Sąjūdžio veikėjų vizitai buvo labiau išimtis negu taisyklė, tačiau ko čia netrūko, tai užsienio žurnalistų. Neabejoju, kad ne vienas iš jų nevalingai prisimindavo savo sveikatos draudimą, kai išvysdavo mūsų garsiuosius (tiesiogine to žodžio prasme) laiptus. Kojai stojus ant jų laiptai žviegdavo taip, kad paslapčiomis į SIA negalėjo ateiti niekas, drąsiai galėjome pavadinti juos Sargio, Margio ar Rin Tin Tino vardu. Laiptai savo ruožtu atliko ir tam tikrą parengiamąjį darbą – joks prašalaitis, užkopęs jais, nebegalėjo tikėtis atsidursiąs bent sovietmečio standartus atitinkančiame biure, todėl skirtingi, nežinia iš kur gyvenimo čia baigti sunešti stalai ir kėdės puikiai tęsė laiptų pradėtą įžangą ir yra tikę ne vienam to meto Vakarų spaudos rašiniui.

Tokių apie SIA turi pririnkęs buvęs jos žurnalistas Gintautas Alksninis, iki šiol atsimenantis istoriją, kaip į kažkurio JAV dienraščio puslapius pateko ne jo, o Giedriaus Drukteinio pavardė – ir vien dėl to, kad būtent jam Gintautas tąkart perdavė ragelį atsiliepti į žurnalisto skambutį. SIA darbo pradžioje kiekvienas jos paminėjimas pasaulinio garso laikraščiuose sukeldavo grėsmę dirbantiems aukštu žemiau – indėniški džiaugsmo šūkiai ir šokiai.

Šis komentaras buvo skelbtas 12 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...