captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kodėl ekonomikai reikia humanitarinių mokslų?

Daug kas įsitikinę, kad Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ekonomika iš esmės sveikesnė ir gyvybingesnė nei Europos. Bet tai tik iš dalies tiesa, – rašo 2006 m. Nobelio premijos laureatas, Kolumbijos universiteto Niujorke ekonomikos profesorius Edmundas Phelpsas. Iš tikrųjų visa Vakarų pasaulio ekonomika kenčia nuo vieno labai konkretaus negalavimo.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Daug kas įsitikinę, kad Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ekonomika iš esmės sveikesnė ir gyvybingesnė nei Europos. Bet tai tik iš dalies tiesa, – rašo 2006 m. Nobelio premijos laureatas, Kolumbijos universiteto Niujorke ekonomikos profesorius Edmundas Phelpsas. Iš tikrųjų visa Vakarų pasaulio ekonomika kenčia nuo vieno labai konkretaus negalavimo.

Tai nesugebėjimas gyvenamojo krašto ekonomikoje išrasti ir įdiegti naujovių, – rašo E. Phelpsas žurnale „New York Review of Books“. Jis nurodo, kad du kiti ekonomistai, Stanley‘is Fischeris ir Assaras Lindbeckas, jau anksčiau buvo atkreipę dėmesį į „didįjį produktyvumo sulėtėjimą“, kuris prasidėjo septintojo dešimtmečio pabaigoje.

Tas kapitalo ir darbo jėgos augimo sumažėjimas labai ryškus, ir nuo to laiko tik dar labiau pasireiškė, išskyrus Interneto bumo metus nuo 1996-ųjų iki 2004-ųjų. Dėl šio bendro produktyvumo augimo sulėtėjimo smarkiai sumažėjo algų kilimas, įdarbinimo rodikliai, net pasitenkinimas turimu darbu.

Kur kas mažesnis skaičius žmonių nei galėtų veda tikrai kokybiškai gerą gyvenimą. Kame slypi viso to giluminės priežastys?

Daugelis komentatorių ir stebėtojų už ekonomistų profesijos ribų įsitikinę, jog Silicio slėnyje pasireiškęs dramatiškas inovacijų proveržis išstūmė žmogaus darbo jėgą ir sulaikė atlyginimų kilimą būtent mažai ir vidutiniškai apmokamų darbų sektoriuje. Juk visi pastebėjome, kaip dingo knygynai, plokštelių ir kitokių prekių parduotuvės, netgi laikraščiai.

Tačiau jei tikrai padidėjo inovacijų visuma, kodėl tuomet bendrasis produktyvumas taip sumažėjo? Kaip prieš daugelį dešimtmečių sakė Alvinas Hansenas, tas „augimo liovimasis“, bendrasis inovacijų sulėtėjimas – „tai tiesiog katastrofa“.

Amerikoje labai smarkaus naujovių išblėsimo tradiciniuose ūkio veiklos – gamybos ir paslaugų teikimo – baruose toli gražu neatsvėrė toji inovacija, kuri iš tiesų sužydėjo keliose naujesnėse pramonės šakose – skaitmeninėje, medijų, finansų.

Juk didžiuliu pagrindiniu Amerikos išmonės plotu negalima nepajusti, jog prarastas dinamizmas – ir tai toli gražu ne vien tik dažniausiai linksniuojamuose švietimo ir sveikatos apsaugos baruose.

Taip, tokios bendrovės kaip „Google“ ir „Facebook“ siūlo darbo vietas, kurios leidžia ne tik pasireikšti vaizduotei ir kūrybingumui, bet jų reikalaute reikalauja. Tačiau visas Silicio slėnis generuoja tik 3 procentus JAV bendrojo vidaus produkto (BVP) ir dar mažesnį procentą visų darbo vietų.

Europos ekonomika pajuto produktyvumo smukimo sindromą šiek tiek vėliau – tada, kai  jau nebeliko amerikietiškųjų inovacijų, kurias ji būtų galėjusi nukopijuoti. Prancūzijoje ir Italijoje katastrofinis nusilpimas pradėjo ryškėti paskutinio XX-ojo a. dešimtmečio pabaigoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje apytikriai nuo 2005 metų.

Tai, kad daugumai Europos ekonomikų sekasi prasčiau nei amerikietiškajam ūkiui kaip tik darbo jėgos užimtumo ir pasitekinimo savo darbu atžvilgiais, atspindi vis dar tebesitęsianti Jungtinių Amerikos Valstijų persvara inovacijų srityje. 

Kodėl apskritai susilpnėjo ekonominis inovatyvumas? Čia gal du skirtingi paaiškinimai užčiuopia bent dalį tiesos. Vienas jų nurodo į tai, kad inovaciją slopina įsitvirtinę, įsisenėję interesai, kurių galia pirmiausia Vakarų Europoje, o paskui ir Amerikoje pokario dešimtmečiais labai išaugo.

Šie interesai apeliuoja į korporatistines ūkio kontrolės ir visuomeninės  sutarties koncepcijas, kurių ištakos – Senovės Romos korporacijose. Pagal tai kai kurios profesijos, ypač pedagogų ir medikų, įvedė ir įstatymu pavertė reguliavimą ir licencijavimą tam, kad užkirstų kelią laisvam eksperimentavimui ir pokyčiams, šitaip nugesindami inovatyvumą.

Apeliuodamos į korporatyvistinį solidarumą, inovatorių pažeistos bendrovės – kaip, pvz., kompanija „General Motors“ buvo pažeista kompanijų „BMW“ ir „Toyota“ – sugebėjo iš Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės išsikaulyti stambią finansinę pagalbą, kad atkurtų savo pozicijas.

Išdava ta, kad trumpalaikiai inovatoriai – šiuo atveju „BMW“ ir „Toyota“ – dažnai patiria nuostolių vien dėl to, kad pabandė kažką daryti kitaip. Todėl galvojantieji apie inovacijas pagalvos du ar tris kartus, prieš mėgindami įvesti kažką iš esmės naujo, pvz., JAV automobilių rinkoje.

Įsitvirtinusių korporacijų savininkai ir akcininkai, taip pat ištisos pramonės šakos per savo lobistus užsitikrino reguliavimus ir patentus, kurių dėka naujoms firmoms pasunkinamas priėjimas į rinką ir prie galimybės konkuruoti su toje rinkoje jau dirbančiomis bendrovėmis.

Rezultatas – „autsaiderių“ užslopinimas, nors kai kurie jų ir spėjo prieiti prie naujų industrijų prieš toms taip pat užsibarikaduojant. Tie barjerai, proteguojantys esamus rinkos dalyvius, ypač ryškūs vaistų ir medicinos prietaisų bei įrenginių pramonėje.

Čia JAV Maisto ir vaistų administracijos reikalaujamas naujų vaistų ir procedūrų patvirtinimų procesas užblokavo naujus dalyvius ir sustabdė inovacijas beveik ligi nulio. O įsitvirtinę „insaideriai“ jaučiasi laisvi kelti savo antkainius, taip didindami pelnų ir turtų nelygybę. 

Antrasis susilpnėjusio inovatyvumo ekonomikoje paaiškinimas nurodo į tai, kad potencialius inovatorius slopina netgi verslininkų, pramonininkų  šeimos ir švietimo įstaigos. Tradicinės konservatizmo ir materializmo vertybės dažnai stabdo jauną žmogų nuo bandymų įgyvendinti naujovę.

Mokyklose mažiau stengiamasi jaunuolius supažindinti su didžiosiomis nuotykių ir asmenybės plėtros knygomis. Tėvai savo vaikus nuo kūdikystės moko būti atsargiems ir laikytis kuo arčiau šeimos.

Todėl dabar reikalingos diskusijos ir apie „perdėtai globojamą vaiką“ bei apie būtinybę sugrįžti prie vaikų, kuriems leidžiama tyrinėti, išbandyti ir rizikuoti, koncepcijos.

Edmundas Phelpsas apgailestauja, kad tėvai ragina savo vaikus tuoj po universiteto baigimo siekti saugios darbo vietos su aukštu atlyginimu, o ne pradinio darbo tik ką įsisteigusioje bendrovėje. Daugelis universitetų dabar turi kursus apie „atsakingą investavimą“, bet nieko nemoko apie investavimą, kuris pralaužtų ledus ar siektų naujovių.

Kaip Vakarų valstybės galėtų atgauti platų klestėjimą? Pirma žmonėms reiktų susivokti, kad standartinė ekonomika yra ne kelias į klestėjimą, bet tik įrankis našumui. Plačiai apimantis klestėjimas valstybėje reikalauja tokios ekonomikos, kurią gaivintų savose įsčiose užmegzta inovacija.

O tam, kad tokia inovacija užsimegztų ir subręstų, tautai būtinas dinamizmas sumąstyti ir sukurti naujų dalykų. Čia reikia ekonominės laisvės, tačiau jos neužtenka. Dinamizmui ugdyti reikia stiprių žmogiškųjų vertybių.

Idant toks suklestėjimas reikštųsi kuo plačiau, svarbu reformuoti švietimo sistemą. Problema čia ne ta, kad įgūdžiai, kuriuos švietimo įstaigos lavina, neatitinka įgūdžių, kurių reikia rinkai. Pvz., kai kurie ekspertai siūlė sustiprinti matematikos, griežtųjų mokslų, inžinerijos, technologijos mokymą, tačiau Europoje įsisteigus specializuotiems tokių dalykų universitetams, vis tiek inovacijų padidėjimo nepastebėta.

Problema ta, kad jaunimas nepratinamas į ekonomiką žiūrėti kaip į erdvę, kurioje dalyvaujantieji gali įsivaizduoti naujus dalykus, iniciatyvūs žmonės gali užsinorėti juos sukurti, o investuotojai gali surizikuoti jų kūrybą paremti.

Būtina jaunus žmones šviesti taip, kad toks kūrybingos ekonomikos įvaizdis juos pritrauktų. Todėl būtina ir tai, kad vidurinės ir aukštosios mokyklos mokiniams ir studentams atskleistų Vakarų literatūros šedevruose atsispindinčias žmogiškąsias vertybes.

Švietimo tikslas – įdiegti jauniems žmonėms norą kurti tokią ekonomiką, kuri siūlytų vaizduotę tenkinančius, kūrybingus užsiėmimus. Užtat ne tik bendrasis, bet ir konkrečiai ekonominis išsilavinimas turi glaudžiai susisieti su humanitariniais mokslais tam, kad teiktų intelektualinės paspirties žmonių troškimui sumąstyti ir tikrove paversti naujus dalykus.

Dėl to mes visi turėtume, nusisukę nuo klasikinės fiksacijos į turto kaupimą ir našumą, atsigręžti į modernią ekonomiką, kuri ūkinės veiklos centru laiko kūrybingumą, vaizduotės puoselėjimą ir jos vaisių ugdymą, – baigia savo straipsnį žurnale „New York Review of Books“ ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Edmundas Phelpsas.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...