captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Paskutinioji Perkūno diena

Tradiciniame mūsų kalendoriuje rugpjūčio 10-oji pažymėta Lauryno vardadieniu. Daugelyje Lietuvos parapijų šv. Laurynas yra reikšminga bažnytinė šventė su atlaidais. Tikėtina, sureikšminta todėl, kad apie šį metą jau galima pastebėti nemažai pasikeitimų, bylojančių apie gamtos posūkį rudeniop.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Tradiciniame mūsų kalendoriuje rugpjūčio 10-oji pažymėta Lauryno vardadieniu. Daugelyje Lietuvos parapijų šv. Laurynas yra reikšminga bažnytinė šventė su atlaidais. Tikėtina, sureikšminta todėl, kad apie šį metą jau galima pastebėti nemažai pasikeitimų, bylojančių apie gamtos posūkį rudeniop.

Todėl šventė apipinta įvairiais tikėjimais bei tradiciniais papročiais.

Šventasis Laurynas, Romos III a. diakonas, už bažnyčios gynimą 258 metais buvo nukankintas ugnimi. Tradicinėje ikonografijoje šv. Lauryno atributas – židinio grotelės. Liaudiškajame pamaldume šventasis laikomas saugotoju nuo gaisrų. Tądien žmonės, bijodami šios nelaimės, neveždavo į klojimus iš laukų nei šieno, nei javų – gali supleškėti. Sakydavo, tam darbui reikia paskirti kokią kitą dieną, o ypač gerai, kad būtų mėnulio pilnatis. Tada vasarojaus užteksią visiems metams. Per delčią suvežtų javų varpos bus „prisimerkusios“, blogai kulsis. Tačiau dylant mėnuliui, sukrautus javus nebe taip smarkiai kapojančios pelės.

Per šv. Lauryną ir kitų kaimo darbų nedirbdavo, nes baisu perkūną prisišaukti. O po šios datos griaustinis jau nebus pavojingas – jei retsykiais dar ir sudunda, namų nebeuždega. Todėl drąsiai, net su pašaipa, sakoma: „Šaudo kaip Lauruks voveris“.

Iki šv. Lauryno nevalia buvo kepti bulvių, obuolių, antraip užkluptų ankstyvos šalnos. Iš šios dienos „pagados“ spėdavo būsimųjų metų orus: „Jei šią dieną perkūnija ir lyja – bus geri metai, jei nėra lietaus – bus gaisringi, ugnis ponavos“. Šeimininkės tądien rankomis apglosto kopūstų galvas, tardamos, kad kietesnės susisuktų.

Mitologijos tyrinėtojai mano, kad rugpjūčio 10-oji senų senovėje buvusi paskutinė iš devynių šiltojo pusmečio dienų, skirtų dievaičiui Perkūnui pagerbti. Pastebimai silpsta dievaičio galios, o jo priešininkas Velinas vis stiprėja. Jis pamažu naikina žaliąją augmeniją, nugelsvina medžių lapus, pribarsto jų ant miško paklotės. Netrukus bandys šalnomis „užrakinti“ žemę. Velino kova su Perkūnu suka gamtos ratą. Taip mitologiškai sezonų kaitą gamtoje suvokdavo senieji mūsų krašto gyventojai. O jų religinės apeigos, atitinkančios virsmus gamtoje, vėlesniais laikais virto tradiciniais papročiais.

Užnemunėje Lauryną vadina Raulynu, Raulu. Tame krašte tądien bažnyčioje šventindavo medų. Mat baigiasi didysis medunešis, bitininkai nuima avilių magazinus, išsuka vasaros derlių. O tas pašventintas medus – tai vaistas, suskaudus gerklei, plaučiais susirgus. Dzūkai jį vadina Raulyno medumi.

Po šv. Lauryno diena darosi vis trumpesnė, o skubių darbų kaime mažėja. Tad žemaičiuose sakoma: „Pakaičius tuokart liuob gulėti lig Lauryno“. Suprask, popiečio poilsis darbininkams nebepriklauso. Kita patarlė tą metą dar labiau sureikšmina: „Dieną švento Lauryno vaikai apstoja lazdyną“. Gal riešutų branduoliai ir nėra pakankamai sukietėję, bet jau gerai gvildosi ir yra „apsamanoję“ – apsitraukę plaušiniu apvalkalu. Dabar riešutavimas – tik pramoga, proga pabūti miške. O senovėje riešutai buvo karių maistas: ir sotūs, ir patogūs įsidėti į žygį. Gal todėl kitados būta net mitinės riešutų globėjos, dievaitės Lazdonos. Tikriausiai šis įvaizdis mena lydiminės žemdirbystės laikus, kada išdegintuose miškų plotuose pirmiausia užaugdavo riešutų derlius. Prie našesnės pūdiminės žemdirbystės palaipsniui pradėta pereiti tik nuo V amžiaus.

Riešutaujant nedažna rasti kevalais suaugusius du riešutu. Tai geros sėkmės ateičiai, laimės ženklas; vadindavo tokį keimeriu. Sakydavo: „Jei keimerį rasi, viengungiu neliksi“, „Kas kišenėj nešiojas keimarinį riešutą, tam niekuomet neatsitiks pragaištis“. S. Daukantas rašo, kad keimerį suvalgydavo perpus jaunikis ir jaunoji per vestuves. Todėl ir tokį riešutą padovanoti merginai – užuomina piršlyboms. Dar buvo manoma, kad keimerys turėtojui pagerina atmintį. Tikriausiai iš šio tikėjimo ir kilo toks jaunimo vakaronių žaidimas, vadinamas „krimsti keimerį“. Tačiau riešutauti tikrai dar ne laikas; tik vaikai tikrina riešutų brandumą nekantraudami. 

Daugeliui miesto žmonių rugpjūtis – atostogų metas. Keliaudami po Lietuvą pajūrio link, stabtelkime prie Kalnalio medinės bažnytėlės. Ji netoli Motiejaus Valančiaus gimtinės, turi šv. Lauryno titulą. Joje 1801 m. ir buvo pakrikštytas didysis žemaičių ganytojas. O vietovė – nepaprastai vaizdinga, iš abiejų pusių ją supa gilūs upelių slėniai. Rudenėjančiais rytmečiais ar vakarais juos užlieję rūkai tą medinę bažnytėlę su varpine tarsi iškelia virš debesų...

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...