captcha

Jūsų klausimas priimtas

Reikia lietuviško atkirčio Kremliaus ideologijai

Pasisakyti Lietuvos ir Rusijos santykių klausimu paskatino 2013 m. sausio 17 d. slogų įspūdį palikusi LRT televizijos nacionalinių debatų laida „Tautos aikštė“. Kaip ir daugelis rinkėjų per neseniai vykusius rinkimus į Seimą jaučiau aktyvesnių ir aštresnių debatų santykių su Rusija klausimais stoką.
Prof. A. Vasiliauskas. BFL nuotr.
Prof. A. Vasiliauskas. BFL nuotr.

Pasisakyti Lietuvos ir Rusijos santykių klausimu paskatino 2013 m. sausio 17 d. slogų įspūdį palikusi LRT televizijos nacionalinių debatų laida „Tautos aikštė“. Kaip ir daugelis rinkėjų per neseniai vykusius rinkimus į Seimą jaučiau aktyvesnių ir aštresnių debatų santykių su Rusija klausimais stoką.

Juk, Borisui Jelcinui pasitraukus iš politikos, vis labiau ryškėjo, kad įtampa tarp Lietuvos ir Rusijos užsitęs. Stebino, kad dauguma Lietuvos politinių partijų tokios grėsmės nesuvokia ir net per rinkimų diskusijas vengia ją aštrinti. Pasikeitus valdžioms, šalies visuomenei dar daugiau nerimo kelia klausimas, kaip toliau klostysis įtempti Lietuvos ir Rusijos santykiai. Naujoji valdžia žada juos gerinti „visomis kryptimis“, o opozicija tokius pažadus vadina „nacionalinių interesų išdavyste“.

Mano nuomone, minėta debatų laida nenusisekė jau vien dėl nevykusiai suformuluoto klausimo „Ar glaudesni santykiai su Rusija keltų grėsmę Lietuvai?“. Kadangi iš pat pradžių buvo neaišku, apie kokią Rusiją kalbama, kokios grėsmės tikėtinos ir žalingos, kaip suprantami glaudesni santykiai ir t. t., kryptingai diskutuoti buvo neįmanoma.

Kryptingumo nesuteikė ir televizijos žiūrovams paskelbtos gana dviprasmiškos išankstinės debatų dalyvių pozicijos. Grėsmę neigę debatų dalyviai savo nuomonę trumpai argumentavo taip: „Ne, nes Rusija jau seniai išmetė Lietuvą iš savo geopolitinių interesų sferos“ (laikraščio „Литовский курьер“ redaktorius Anatolijus Ivanovas); „Ne, nes santykiai su Rusija yra neišvengiami dėl mūsų geopolitinės padėties“ (Seimo pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas); „Ne, jei mes laikysimės savo principų“ (Seimo narys Artūras Paulauskas). Grėsmę pripažinusių dalyvių argumentai buvo tokie: „Taip, jei jie būtų glaudinami atsisakant energetinės nepriklausomybės bei mūsų strateginės partnerystės su JAV sąskaita“ (Seimo narė Rasa Juknevičienė); „Taip, jei glaudesni santykiai įgautų energetinę, kultūrinę ar net politinę buvusios sovietinės erdvės reintegracijos formą“ (politologas Nerijus Maliukevičius); „Taip, turint omeny Lietuvos praeitį ir žinant, kad Rusija – kaprizinga šalis“ (Lietuvoje gyvenantis švedų publicistas Jonas Ohmanas).

Taigi debatai virto daugybės monologų kratiniu, nes visi kalbėjusieji nekreipė dėmesio į kitų išsakytas nuomones ir dievagojosi, kad jų atstovaujama visuomenės dalis Lietuvoje myli rusus, nelaiko jų priešais ir pritaria glaudesniems Lietuvos ir Rusijos santykiams. Pernelyg tiesmukai rusų interesus gynę debatų dalyviai visą kaltę už blogus santykius su Rusija stengėsi suversti tik konservatoriams. O konservatoriai, savo ruožtu, rimtų priekaištų pateikė dabartinei valdančiajai daugumai priklausantiems rusų interesų gynimo aktyvistams, tarp jų ir naujajam Seimo pirmininkui.

Prieštaringi buvo ir debatus studijoje stebėjusių bei televizijos žiūrovų vertinimai. Daugiau nei 3 tūkst. žiūrovų (gana didelis aktyvumas) nuomonės pasiskirstė beveik apylygiai – grėsmę neigusiems debatų dalyviams atiteko maždaug 20 balsų persvara. Tačiau buvo aiškiai paneigtas vieno debatų dalyvio akivaizdžiai melagingas teiginys, kad Seimo pirmininko nuomonei dėl santykių su Rusija Lietuvoje pritaria apie 70 proc. žmonių. Studijoje dalyvavusių vadinamųjų recenzentų nuomonių pasiskirstymas buvo visiškai kitoks negu televizijos žiūrovų: apie 60 proc. pritarė nuomonei „Ne“, apie 30 proc. – „Taip“, apie 10 proc. nuomonės neturėjo. Tokio rezultato, matant žaliomis ir raudonomis vėliavėlėmis demonstruojamą palankumą debatų dalyvių pasisakymams, ir buvo galima tikėtis.

Ne tik paminėtuose debatuose, bet ir kitose diskusijose pas mus neretai deklaruojama, kad santykiai su Rusija sparčiai pagerėtų, jei Lietuva vadovautųsi pragmatiška užsienio politika: siektų palankių susitarimų su Rusija ūkinio ir kultūrinio bendradarbiavimo srityse ir neaštrintų SSRS okupacijos bei jos padarytos žalos Lietuvai fakto. Tačiau akivaizdu, kad antroji sąlyga negali būti įgyvendinta, jei nuolaidas darys tik Lietuva – reikalingas abipusis Rusijos ir Lietuvos susitarimas. Dauguma Lietuvos žmonių niekada nesutiks paneigti grubiausios SSRS aneksijos fakto. Tačiau dėl gerų santykių su Rusija šią nuoskaudą būtų galima užslopinti, jeigu Rusijoje nebūtų taip akivaizdžiai eskaluojami imperiniai didžiosios valstybės atkūrimo siekiai ir ideologija.

Tam, kad kuo daugiau žmonių būtų įtvirtintas imperinis mąstymas, Rusijoje ir toliau puoselėjama galinga ideologinė mašina. Rusijos imperijos bei SSRS kūrimosi ir egzistavimo temomis Rusijos televizija transliuoja įvairias diskusijų laidas („Поединок“, „Дебаты“, „Суд времени“, „Исторический процесс“), „YouTube“ svetainėje platinama daugybė propagandinių filmų.

Viename iš tokių internete paskelbtų siužetų Vladimiras Putinas glaustai pateikia naujos ideologijos gaires. Jis kviečia visus patriotus vienytis, kad būtų stiprinama Rusija ir kuriama nauja ideologija. Prezidentas tvirtai pasisako už SSRS ir Rusijos imperijoje sukauptos ideologinio darbo patirties platesnį panaudojimą ugdant rusų jaunimo patriotizmą, formuojant vertybes, interpretuojant Rusijos istorijos faktus ir t. t. Jis teigia, kad už rusų protus ir sielas vykdomame užsienio valstybių kare gali kovoti tik rusiška ideologija. Ideologines spragas V. Putinas laiko svarbiausiu veiksniu, nulėmusiu SSRS ir Rusijos imperijos griūtį.

Sunku tikėtis, kad per artimiausius dvylika metų Rusijos ir Lietuvos santykiai atšils, nes tvirta ranka valdysiantis V. Putinas neabejotinai sieks įgyvendinti pagrindinį savo tikslą – atkurti Rusijos valstybės, kurios pagrindas bus griuvusi SSSR imperija, galybę. Filmas „Putino sistema“ įtikinamai atskleidžia V. Putino sukurto režimo esmę ir principus, kuriais remdamasis didžiulėje šalyje jis užėmė aukščiausią postą. Filme pasisako apie 40 asmenų: KGB darbuotojai, buvę bendradarbiai ir vaikystės draugai, ekonomistai ir istorikai. Ypač sukrečia siužetas, kai ką tik pirmą kartą Rusijos prezidentu tapęs V. Putinas susitikime su keliais šimtais Rusijos federalinės saugumo tarnybos karininkų pareiškia: „Užduotis įvykdyta, valdžia paimta.“ Šis siužetas pateikia aiškų ir nedviprasmišką atsakymą, kokioms jėgoms vadovaujant V. Putinas iš KGB agento virto Kremliaus šeimininku.

Po ketverių metų pertraukos dar šešeriems metams prezidentu išrinktas V. Putinas spaudos konferencijoje, atsakydamas į estų žurnalistės klausimą, kodėl Rusija dėl sovietinės okupacijos vengia atsiprašyti Baltijos šalių, kategoriškai neigia patį okupacijos faktą. SSRS negalėjusi okupuoti anksčiau Rusijos imperijai priklaususių teritorijų, nes 1940 m. Baltijos šalys į SSRS įstojusios savanoriškai. SSRS Liaudies deputatų deklaracijoje Molotovo–Ribentropo paktas ir jo padariniai pripažinti niekiniais, todėl atsiprašymo Baltijos šalims klausimas yra galutinai išspręstas.

Paneigti Baltijos šalių okupacijos faktą V. Putinas bando įvairiais argumentais. Pasak jo, Bresto sutartimi buvo įvykdytas Rusijos ir Vokietijos suokalbis, kuriuo Rusija atidavė jai priklaususias Baltijos šalių teritorijas. Molotovo–Ribentropo paktu įvykdytas kitas šių dviejų valstybių suokalbis, kuriuo Vokietija minėtas teritorijas sugrąžino Rusijai. Gerai tai buvo ar blogai, anot Rusijos prezidento, kalbėti neverta, nes tai jau istorija. Šiuo atveju mažomis valstybėmis buvo apsikeista tarsi monetomis. Tokios buvusios tų laikų, kaip ir kolonijinių Europos valstybių, gyvenimo realijos.

Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių inkorporavimą į SSRS sudėtį 1940 m. Rusijos prezidentas istoriškai pateisinti ne kartą bandė pasitelkdamas ir kitokius argumentus. Jo teigimu, didžiausia geopolitine katastrofa buvo ne pačios SSRS, kaip galingos valstybės, griūtis, bet per daugelį šimtmečių kolonijiniais užkariavimais sukurtos Rusijos imperijos žlugimas. Žlugusi SSRS apėmė beveik visas buvusios Rusijos imperijos teritorijas, o bolševikai, pasak Rusijos prezidento, šią imperiją tik perkrikštijo SSRS vardu.

V. Putinas stabdo kai kuriuos nedrąsius buvusio prezidento Dmitrijaus Medvedevo žingsnius, bandančius pasmerkti stalininį genocidą. Pilietinės visuomenės plėtros ir žmogaus teisių taryba pateikė pagrindines „Rusijos destalinizacijos programos“ rengimo kryptis ir principus. Dokumente pripažįstama, kad Rusijos visuomenės modernizacija gali būti sėkminga tik tuo atveju, jei nacionalinis elitas ir visa visuomenė jaus atsakomybę istorijai. Pašalinti liaudies ir elito tarpusavio susvetimėjimą galima tik visiškai pripažįstant XX a. Rusijos katastrofą, totalitarinio režimo, valdžiusio SSRS teritorijoje didžiausią XX a. dalį, aukas ir tragiškas pasekmes.

Pasiūlymai dėl Rusijos destalinizacijos programos V. Putinui buvo įteikti per susitikimą su Pilietinės visuomenės plėtros ir žmogaus teisių taryba 2011-ųjų vasarį ir paskelbti internete. Nors anksčiau D. Medvedevas ir buvo išsakęs savo požiūrį apie stalininio genocido pasmerkimą, oficialios V. Putino nuomonės dėl programos tikslingumo ir atskirų nuostatų nesulaukta. Pasiūlymai sukėlė didžiulį Rusijos komunistų partijos įniršį. Dmitrijus Ziuganovas juos pavadino provokacija, kuria siekiama perrašyti istoriją ir supriešinti senąją ir jaunąją kartą. Žinomų visuomenės veikėjų nuomone, visuotinis susitarimas nerealus, nes tam reikalinga bendra pozicija, o Rusijoje destalinizacijos klausimu egzistuoja dvi visiškai priešingos nuostatos.

Džiugina, kad šiandieninėje Rusijoje yra nemažai intelektualų ir demokratiškai mąstančių žmonių, kurie mato rusų visuomenės modernizacijos galimybes. Tačiau visuomenės apklausos dėl Rusijos destalinizacijos programos atskleidžia, kad pasiūlymuose deklaruojamų permainų nereikėtų tikėtis bent V. Putino šeimininkavimo Kremliuje laikotarpiu. 2011 m. visuomenės nuomonės tyrimai teigia [Десталинизация: за и против, BЦИОМ, Пресс-выпуск №1741], kad beveik pusė rusų destalinizaciją laiko mitu, neturinčiu nieko bendra su realiais uždaviniais Rusijai. Tik maždaug ketvirtadalis jų galvoja, kad tai teigiama priemonė, leisianti modernizuoti Rusijos visuomenę. Dar ketvirtadalis rusų mano, kad Stalino vaidmuo Rusijai buvo teigiamas, beveik tiek pat jį vertina neigiamai, o apie 40 proc. mano, kad Stalino vaidmuo nevienareikšmis. Laikui bėgant, Rusijoje teigiamai vertinančių Staliną daugėja, neigiamai – mažėja.

Nereikia turėti didelių iliuzijų, kad tokie pokyčiai įvyks V. Putino ir net jo artimiausių įpėdinių šeimininkavimo Kremliuje laikotarpiu, todėl turime aiškiai suvokti, kad užsitęsę įtempti Lietuvos ir Rusijos santykiai tampa vienu iš svarbiausių iššūkių mūsų valstybės egzistencijai. Esant tokiai situacijai, naujosios rusiškos ideologijos priemonėms Lietuvos ir Rusijos santykių klausimu reikia kruopščiai parengtų lietuviškų atsakomųjų priemonių, galinčių užtikrinti realią sėkmę. Minėta televizijos debatų laida akivaizdžiai parodė, kad šioje srityje kol kas vadovaujamės tik padrikai išsakomais ir net prieštaringais nesusistemintais tvirtinimais.

Lietuviškų ideologinių atsakomųjų priemonių naujai rusiškai ideologijai nereikia suvokti kaip įsitraukimo į tarptautinį ideologinį karą su Rusija, nors V. Putinas ir siekia, kad nauja rusų ideologija būtų atsakas už rusų protus ir sielas vykdomam ideologiniam užsienio valstybių, prie kurių neabejotinai priskiriama ir Lietuva, karui. Lietuviškos ideologinės atsakomosios priemonės turi būti nukreiptos ne į Rusijos žmonių, o į Lietuvoje gyvenančių žmonių protus ir sielas. Ugdomas patriotizmas pirmiausia turi stiprinti mūsų šalies žmonių ištikimybę savo valstybei ir nepakantumą imperinėms Rusijos pretenzijoms į Lietuvą, kaip istoriškai teisėtą paveldą, atsisakant pripažinti Lietuvos sovietinės okupacijos faktą. Tokios auklėjamosios priemonės leistų kiek įmanoma eliminuoti paskatas mūsų šalies gyventojus padaryti prorusiškų jėgų, tarnaujančių Rusijos imperinėms pretenzijoms, įrankiu. Žmonių ideologinio auklėjimo rezultatai bus geriausi, jei ideologinius tikslus, lozungus ir veiksmus šalies valdžia papildys realiomis pastangomis taip valdyti valstybę, kad socialinė ir ekonominė Lietuvos raida būtų pažangesnė nei Rusijos.

Nors dabartinė geopolitinė situacija tiesioginės grėsmės karine jėga susigrąžinti Lietuvą į Rusijos imperijos sudėtį nekelia, kryptingesnis ir aktyvesnis Lietuvos žmonių ideologinis auklėjimas yra svarbus jau šiandien. Realią grėsmę nusako užuomina viename iš daugybės Nikolajaus Vassermano vardu internete platinamų siužetų, kad Baltijos šalys be Rusijos degraduoja ir, atsiradus stipresnei Rusijos valdžios politinei valiai (nesvarbu, kada ir kaip ši valia pasireikš), Baltijos šalys vėl pačios sugrįš į Rusijos sudėtį Panašius tvirtinimus būtų galima laikyti individualių prokomunistinių marginalų paistalais, kurie neatspindi visos Rusijos visuomenės nuomonės, ir nekreipti į juos dėmesio. Tačiau kategoriškas Lietuvos okupacijos fakto neigimas ir naujosios rusiškos ideologijos skiepijamas imperinis mąstymas gali vėl istoriškai pateisinti stipresnę Rusijos valdžios politinę valią imperiniams siekiams įgyvendinti, jei geopolitinė situacija pasaulyje pasikeis tokiems siekiams palankia linkme.

Laukdama palankių geopolitinės situacijos pasaulyje permainų savo imperiniams siekiams įgyvendinti, Rusija jau dabar Lietuvoje aktyviai remia visas prorusiškos orientacijos politines ir visuomenines jėgas, kurios vėliau pasitarnaus įforminant savanorišką Lietuvos grįžimą į Rusijos imperiją. Apstu faktų, kad tokie Rusijos veiksmai, nukreipti į trapią Lietuvos visuomenę, gana sėkmingi.

Neskaidriu būdu sukaupto kapitalo savininkui ir iš tarptautinės ginklų kontrabandos Lietuvoje praturtėjusiam Jurijui Borisovui už 1 mln. litų prorusišką paramą per rinkimų kampaniją Rusijos įtakos kilpą pavyko užnerti net Lietuvos Respublikos prezidentui. Iš neaiškių lėšų finansuojama, rinkėjų papirkinėjimo skandalais ir nusikalstamos buhalterijos bylos vilkinimu garsėjanti, demagoginiais populistiniais lozungais besiremianti Darbo partija Lietuvoje įsitvirtino tarp parlamentinių partijų. Darbo partijos šalininkams Lietuvoje nesvarbu, kad jos lyderis Viktoras Uspaskichas, iškilus demaskavimo grėsmei, ieško prieglobsčio Rusijoje, per rinkimus į Seimą pasiskelbęs vieninteliu tinkamu eiti net Lietuvos Respublikos premjero pareigas, Rusijos spaudoje skelbia pažadus „visomis kryptimis“ gerinti Lietuvos saitus su Maskva. Tokius pažadus jau įgyvendina Darbo partijai atstovaujantis Seimo vadovas Vydas Gedvilas – radijo stočiai „Свобода“ jis išsakė tokią poziciją: „Mes turime galvoti apie savo žmones, Amerika nuo mūsų labai toli. Reikia pasirūpinti savo žmonėmis. Su Rusija mus sieja labai glaudūs ekonominiai ryšiai. Perkame dujas (labai daug dujų), elektrą, naftą. Tas bendradarbiavimas mums labai daug duoda. Mes prie Amerikos dujų neprisijungsime.“

„Žalgirio“ krepšinio komandą finansuojantis milijonierius Vladimiras Romanovas tiesiogiai pasityčiojo iš Lietuvos žmonių 2012 m., prieš rinkimus į Seimą, subūręs Lietuvos žmonių partiją. Populistine demagogija pralenkęs visus kitus rinkimų dalyvius, bet į Seimą nepatekęs naujos partijos lyderis nepasikuklino šią nesėkmę paskelbti didžiausia Lietuvos žmonių tragedija. Politinė V. Romanovo veikla – akivaizdi naujos rusiškos ideologijos užduotis visais įmanomais būdais ardyti kaimyninės Lietuvos politinės sistemos stabilumą. Matyt, vienas iš tokių būdų yra ir elementarių viešo kultūringo elgesio normų nepaisymas, V. Romanovo pademonstruotas sausio 17 d. LRT debatų laidoje „Tautos aikštė“.

Įtemptiems Lietuvos ir Rusijos santykiams tampant vienu iš svarbiausių iššūkių mūsų valstybės egzistencijai, sunku nacionaliniams interesams naudinga pripažinti didesnės politinės įtakos šalies viduje neturinčios Lietuvos liaudies partijos pirmininkės Kazimieros Prunskienės pasirašytą bendradarbiavimo sutartį su Rusijos valdančiąja partija „Единая Россия“. Pastaroji partija yra pagrindinis V. Putino politinis ramstis įgyvendinant Rusijos imperinius siekius. Labai tikėtina, kad minėtų partijų bendradarbiavimas yra susietas su viešai neskelbiama abipuse parama ir Lietuvos liaudies partija už prorusišką paramą gali būti įtraukta į naujosios rusiškos ideologijos užduočių įgyvendinimo programą. Šmeižiant ir kompromituojant Lietuvos valstybę bei jos istoriją aktyviausiai dirba Socialistinis liaudies frontas. Norint tuo įsitikinti, pakanka atsiverti interneto svetainę „YouTube“ ir rusiškomis raidėmis parašyti šios partijos lyderio Algirdo Paleckio vardą ir pavardę.

Kruopščiau parengtos ir kryptingiau įgyvendinamos ideologiškai šalies piliečius auklėjančios priemonės leistų kiek įmanoma eliminuoti paskatas tapti jiems prorusiškų jėgų, Lietuvoje tarnaujančių Rusijos imperinėms pretenzijoms, įrankiu. Lietuvos piliečiams jokių dvejonių neturėtų kelti nuostata, kad glaudžiau santykiaudami tik su demokratijos principus puoselėjančia Rusija, neturinčia imperinių pretenzijų į Lietuvą, kaip istoriškai teisėtą paveldą, pripažįstančia Lietuvos sovietinės okupacijos faktą, nejaustume grėsmių Lietuvai. Viena iš svarbiausių grėsmių mūsų valstybės egzistencijai yra ne glaudesni šalių santykiai apskritai, o užsitęsę įtempti Lietuvos ir Rusijos, kuri po B. Jelcino ryžtingai pasuko autoritarinio režimo su imperinėmis pretenzijomis keliu, santykiai.

Reikės skirti daug pastangų ir laiko, kad Rusijos ir Lietuvos dvišalėmis sutartimis būtų sureguliuoti ginčytini valstybinių santykių klausimai. Sovietų okupacijos ir jos padarytos žalos Lietuvai faktų vertinimo nepavyks išvengti, net jei dėl palankių susitarimų su Rusija ūkinio ir kultūrinio bendradarbiavimo srityse Lietuva vadovausis pragmatiška užsienio politika. V. Putinas siekia, kad nauja rusų ideologija kovotų už rusų protus ir sielas vykdomame ideologiniame Vakarų valstybių kare. Net ir vengdama įsitraukti į platų tarptautinį ideologinį karą su Rusija, Lietuva turės remti ES ir NATO partnerių poziciją. O tuo metu klastingai brandinama nauja imperialistinė idėja paversti Lietuvą tiltu tarp Rusijos buriamos buvusių sovietinių respublikų geopolitinės erdvės, ES ir NATO. Matyt, tikimasi, kad Lietuvoje pavyks sutelkti prorusiškas jėgas ir realizuoti tokias naujosios Rusijos imperijos tarno funkcijas.

 

Prof. A. Vasiliauskas – Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...