captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kūrybingos inovacijos – žmonių klestėjimo sąlyga

Aną kartą perteikėme amerikiečio ekonomisto Edmundo Phelpso, Kolumbijos universiteto Niujorke profesoriaus, 2006 m. laimėjusio Nobelio premiją, mintis apie tai, kaip ekonomika turi būti ne tik teisinga, bet ir gera, laiduojanti žmonių klestėjimą. Bet kaip tai pasiekti?
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Aną kartą perteikėme amerikiečio ekonomisto Edmundo Phelpso, Kolumbijos universiteto Niujorke profesoriaus, 2006 m. laimėjusio Nobelio premiją, mintis apie tai, kaip ekonomika turi būti ne tik teisinga, bet ir gera, laiduojanti žmonių klestėjimą. Bet kaip tai pasiekti?

Anot E. Phelpso, istoriškai klestėjimo faktai plačiau pasireiškė tik XIX-ajame šimtmetyje, Europoje ir Amerikoje atsiradus ekonomikoms, pajėgiančioms savo dinamizmu generuoti paties ūkinio gyvenimo  atsinaujinimą.

Veiklesni, judresni, drąsesni ūkio dalyviai sprendė naujas problemas, šalino naujai iškilusias kliūtis, nepailstamai galvojo apie naujus būdus produktams gaminti ar sugalvojo išvis naujoviškus gaminius – šitie žmonės ir suklestėjo.

O kas buvo šitokio dinamizmo šaltinis? Jis tryško iš palankios tam kultūrinės dirvos. XIX-ojo amžiaus Britanijoje ir Amerikoje, vėliau ir Vokietijoje bei Prancūzijoje, išaugo atradinėjimo, eksperimentavimo ir inovacijos, t. y. atnaujinimo kultūra – išaugo iš Renesanso laikų individualizmo, baroko eros vitalizmo, romantiškosios epochos išraiškingumo.

Šitokio menų, poezijos ir muzikos sprogimo kūrybiniame sektoriuje akivaizdoje nenuostabu, kad vaizduotė prasiveržė bei išsiveržė ir likusiuose ekonomikos baruose.

Tai buvo laikai, kada George`as Stephensonas išrado garvežį, Johnas Deere`as – lieto plieno plūgą, Izaokas Singeris sukūrė ir rinkon pateikė komercinę siuvimo mašiną, Thomas Edisonas – fonografą, broliai Lumiere – kiną, o Florence Nightingale įkvėpė naują ligoninių organizavimo modelį.

Inovacija žengė pirmyn pašėlusiais tempais. Ypač Amerikoje, kaip daugelis stebėtojų paliudijo, o Abraomas Lincolnas, 1858 m. keliaudamas po savo šalį, sušuko, kad ji „tiesiog pasiutusi, stačiai iš proto eina dėl naujų dalykų“.

Inovacija buvo tokia galinga dar ir dėl to, kad ji nesiribojo vien elitu. Ji persmelkė visuomenę nuo pat apačių į viršų. G. Stephensonas net nemokėjo rašyti, J. Deere`as tebuvo kalvis, I. Singeris – mašinistas, T. Edisonas gimė labai jau kuklioje šeimoje.

Inovatyvių idėjų kildavo ir žmonėms be ypatingų gabumų. Net mažai ar jokių talentų neturintiems žmonėms tereikėjo tik progos įgyti kūrybinės patirties, panaudoti savo protus, išbandyti galimybes, imtis spręsti kokią nors  problemą, sugalvoti naują būdą kam nors pasiekti ar tiesiog naują daiktą.

Darbo tokioje dinamiškoje ekonomikoje patirtis daugumai žmonių buvo teigiama – daug geresnė nei anksčiau gyvavusiose sistemose. To meto dienoraščiai griauna seną mitą, jog ankstesnių kaimiškų amatų, merkantilizmo laikotarpis su savo rutina ir izoliacija žmonėms buvęs priimtinesnis nei modernusis gyvenimas miesteliuose ir miestuose.

Taigi, išvada tokia. Pakankamai aukšti atlyginimai, ganėtinai žemas nedarbo lygis, pakankamai platus priėjimas prie mėgstamo darbo yra ganėtinai geros ekonomikos būtinos sąlygos – tačiau jų taip pat neužtenka.

„Reikia dar ir patenkinti nematerialius poreikius – žmonių norą suklestėti dirbant įdomų, pozityvių nuotykių nestokojantį, kūrybingumo ir vaizduotės reikalaujantį darbą“, – rašo amerikiečių ekonomistas E. Phelpsas.

Jis priduria, kad kai kurie ekonomistai teigia, jog tautoms nereikia dinamizmo, idant jos būtų laimingos. Pvz., prancūzams ir italams atrodo visiškai priimtina, kad jų ekonomikose per paskutinius du dešimtmečius nepasireiškė beveik jokia iš jų pačių kilusi inovacija.

Juos, matyt, tenkina ekonomika, kuri tesugeba leisti globaliosios rinkos jėgoms išlaikyti ar tik truputį į viršų timptelėti esamus atlyginimus ir investicijų pelnus.

„Tačiau iš mano varpinės žiūrint, tokia ekonomika atrodo apgailėtinai šalia tokios, kuri įgalina žmogų tarpti  ir suklestėti, jau visai nekalbant apie seniau Vakaruose buvusias, didžiulę inovaciją skatinusias sistemas“, – rašo ekonomistas E. Phelpsas.

O dabartinė apgailėtina ekonomika labai panaši į teorinius klasikinės ekonomikos modelius. Juose niekas nesugalvoja ir nebando sukurti ką nors naujo (nebent naujas pelningas investicijas). Nėra veiksmingo, savarankiškai kuriančio žmogaus koncepcijos, yra tik reagavimai į atlygius, palūkanų normas, turto rodiklius.

Todėl ekonomika mechaniška, robotiška. Bręsta tik derlius, bet ne asmuo.

Klasiškajame kanone Jeremy`is Benthamas vaizduoja žmones tarsi mašinas, atidirbančias savo indėlį į bendrąjį gėrį. Josephas Schumpeteris „inovaciją“ piešia kaip sunkiai dirbančių antreprenerių produkciją, tik pritaikančią atradimus, padarytus už ekonomikos ribų – tarsi patys ekonomikoje dalyvaujantys žmonės neturėtų jokios kūrybinės vaizduotės.  

Šie klasikiniai modeliai, nepaisant tam tikro jų rafinuotumo, nepalieka vietos ekonomijai, kurioje žmonės vaizduojasi naujus produktus ir naudodamiesi savo kūrybingumu juos pagamina. Blogiausia tai, kad šitokia ekonomika pradedama laikyti norma, lyg nieko geresnio negali būti. Ji nuvertina kūrybinę aistrą, iniciatyvą, vaizduotę.

Dabar nemažai europiečių, atrodo, nesupranta, kad, nors jie ir turi palyginti daug materialinio turto ir laisvo laiko, jie yra vargšai kitu atžvilgiu – jie neturi tokios ekonomikos, kuri vestų prie žmogaus visapusiško klestėjimo.

„O to priežastys aiškios“, – rašo Nobelio premijos laureatas Edmundas Phelpsas ir vėl pakartoja savo mintį, kad Vakarų Europoje ekonominio dinamizmo lygis dabar pats žemiausias nuo tų laikų, kada tas dinamizmas XIX a. pradžioje pirmiausia atsirado.    

Iš Europos žemyno beveik visiškai dingo naujų produktų įsivaizdavimas ir sukūrimas, o juk Europa kadaise buvo naujų pramonių ir naujų gyvenimo būdų versmė. Dėl mažo vietinės inovacijos lygio sumažėjo Vakarų Europoje ir investicijos, ir darbuotojų paklausa.

Didelis nedarbas ir mažas pasitenkinamas esamais darbais veda prie to, kad kai kuriose Vakarų Europos šalyse tik apie pusę (Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje) ar net mažiau nei pusę (Graikijoje) gyventojų jaučiasi „laimingi“, palyginus su kai kurių besivystančių šalių gyventojais, kurių arba didžiulė dauguma (Meksikoje, Venesueloje, Brazilijoje), arba mažesnė, bet vis tiek aiški dauguma (Argentinoje, Vietname, Kolumbijoje, Kinijoje, Indonezijoje, Čilėje, Malaizijoje) įvertina save kaip „laimingus“. 

Taigi kažkas su Europos ekonomika iš esmės negero. „Tačiau ne daug ką geriau ir su Amerikos ekonomika“, – rašo žurnale „New York Review of Books“ ekonomistas E. Phelpsas. Bet tuo jo pasakojimas dar nesibaigia. Jį tęsime kitą kartą.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...