captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Ar bereikės vokiškų šarvuočių?

Karo ekspertai džiaugiasi, kad Lietuva įsigis vokiškų šarvuočių „Boxer“. Tai esą pažangiausi XXI amžiuje pagaminti šarvuočiai, kainuosiantys kelis šimtus milijonų eurų. Europos Sąjungoje koja kojon žengdami ginkluotės srityje, puoselėdami kultūrą gerokai buksuojame. Šiame amžiuje Lietuvoje naujų autoritetų neiškilo, o senuosius baigiame sunaikinti. Baisiausia, kad savo rankomis.
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Karo ekspertai džiaugiasi, kad Lietuva įsigis vokiškų šarvuočių „Boxer“. Tai esą pažangiausi XXI amžiuje pagaminti šarvuočiai, kainuosiantys kelis šimtus milijonų eurų. Europos Sąjungoje koja kojon žengdami ginkluotės srityje, puoselėdami kultūrą gerokai buksuojame. Šiame amžiuje Lietuvoje naujų autoritetų neiškilo, o senuosius baigiame sunaikinti. Baisiausia, kad savo rankomis.

Buvusi švietimo viceministrė liberalė Nerija Putinaitė bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas Rimantas Kmita į miltus sumalė Justiną Marcinkevičių ir jo kūrybą. N. Putinaitė, šiuo metu dėstanti Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kalba kaip iš kapų prisikėlęs sovietų valdžios nekentęs partizanas. Vakaruose studijas baigusi mokslininkė kažkodėl ėmėsi analizuoti tik stalininius ir propagandinius J. Marcinkevičiaus kūrinius, pamiršusi istorines, sovietmečiu Lietuvos istorinę atmintį gaivinusias poemas „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“. O kur dar liaudies dainomis tapę poeto eilėraščiai, kelių vaikų kartų pamėgtas „Grybų karas“?

Niekas neneigia, kad poetas neišvengė sovietinio laikotarpio propagandinių klišių. Tačiau ar ne šio poeto eilės kėlė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį? Jei per padidinamąjį stiklą tarsi vabzdžius imsime tyrinėti kiekvieno šalies gyventojo likimą, šventųjų turbūt nerasime. O vadovaudamiesi karinguoju liberalizmu, galime tapti panašūs į bolševikus, kuriems šventi yra tik besąlygiškai tarnaujantieji vienos partijos ideologijai. Visai blogai, kai patys literatūros mokslininkai pradeda ne bešališkai tyrinėti vieną ar kitą istorinį laikotarpį, bet savo nuožiūra skirstyti rašytojus į „šventuosius“ ir „nusikaltėlius“. Būtų paprasta vienu brūkšniu užbraukti visą sovietinį laikotarpį, tačiau kaip tai panašu į sovietinių literatūrologų bandymus pasmerkti arba ignoruoti viską, kas sukurta netarybinės Lietuvos metais arba gyvenant emigracijoje.

Lietuvoje dažnai asmenybės, tarsi kokios Žaliojo tilto skulptūros, keliamos ant pjedestalo, arba užmūrijamos asfalte nepaliekant jokio ženklo. Jeigu šiame amžiuje neatsirado naujų iškilių asmenybių, o senas baigiame sunaikinti, iš kur atsiras tautinio pasididžiavimo jausmas? Į kurį iš tautiečių benorės lygiuotis jaunoji karta?

Rusija šiuos metus pavadino literatūros metais. Ta proga rašytojų vardais pavadintos dvi dešimtys lėktuvų. Neketinu propaguoti Rusijos tradicijų, tačiau iškilių Lietuvos asmenybių atminimo įamžinimo, jų kūrybos puoselėjimo ir tautinio pasididžiavimo jausmo verta pasimokyti. Didieji Rusijos poetai taip pat neišvengė nuodėmių, bet juk tai netrukdo objektyviai vertinti jų kūrybos. Lietuvoje trūksta analizės, siekio objektyviai, nežeidžiant asmens orumo, išanalizuoti kūrybą, jos privalumus ir trūkumus. Mūsų kritikų nuomonės dažnai tarsi pabūklo šūviai į žvirblį. Arba varnų bandymai apdergti iškilios asmenybės monumentą.

Jei ir toliau patys naikinsime savo asmenybes, Lietuvai gali nebeprireikti brangiai kainuojančių šarvuočių. Tiesiog nebeliks nei norinčių kariauti dėl Lietuvos, nei norinčių ją ginti.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...