captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Varpai tradicinėje kultūroje

Aptarus varpų liejybą, dera prisiminti liaudiškus tikėjimus, susijusius su varpų garsais. Juk skambinimas varpais – svarbus dvasinės kultūros dėmuo. Religinė varpo skambėjimo funkcija siekia ikikriščioniškuosius laikus.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Aptarus varpų liejybą, dera prisiminti liaudiškus tikėjimus, susijusius su varpų garsais. Juk skambinimas varpais – svarbus dvasinės kultūros dėmuo. Religinė varpo skambėjimo funkcija siekia ikikriščioniškuosius laikus.

Kultūrologų teigimu, Europoje varpui priskiriama maginė ar sakralinė galia yra vienas universaliausių religinių bruožų, besiremiančių prosenovišku tikėjimu, esą metalo skambesys galįs įveikti kerus, o keliamas triukšmas – išvaikyti demonus. Liaudies tikėjimuose viena iš svarbiausių maginių varpo funkcijų yra sustabdyti audrą ir perkūniją skambinant ypatingu būdu – į vieną varpo pusę.

Lietuvių folklore varpas gretinamas su perkūnija: varpo dūžiai ir griaustinis labai panašiai užkoduojami mįslėse. Pavyzdžiui, sakoma, „Sutrinko trinkulis, sužvingo žvingulis“. Netgi vienas iš dievaičio Perkūno vardų yra Varpulis. Pasak XVI a. autoriaus Jono Lasickio, „Warpulis laikomas tuo dievu, kuris ore kelia garsą prieš griausmą ir po jo.“

Jonas Basanavičius savo gimtinėje užrašė tokį tikėjimą: „Varpo balsas perskiria debesius, todėlei, debesiui su griausmu prisiartinant, pradeda į varpus tuzgenti.“ Tautosakos kūriniuose – legendose ir padavimuose – varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną.

Varpų reikšmę bendruomenės gyvenime įprasmina ir tokios smagios mįslės bei posakiai: „Sužvingo žirgelis ant aukšto kalnelio su kanapine uodega”; „Kiauram kalne vilkas geležinis, su praskelta galva, uodega kanapine, labai graudžiai kaukia - žmones iš apylinkių šaukia”; „Geležinis eržilas su linine uodega padangėmis žvingauja”; „Cingu lingu ant aukšto kalno, sidabro galva, kanapių uodega”; „Neturiu gyvybės, bet garsiai kalbu; turiu ausis, bet negirdžiu; neturiu burnos, bet liežuvis tabaluoja”; „Juodas gaidys ant tvoros tupi, uodega iki žemei, balsas iki dangaus”; „Šiaudų varpais zvanys, kai gims dovanų karalius“; „Namai be vaikų – it varpai be širdies”...

Viduramžiais liaudyje plito tikėjimai, kad varpo garsai gelbsti sielas iš skaistyklos, nubaido piktąsias dvasias, sustabdo epidemijų plitimą, nukreipia audras ir kitas gamtos stichijas. Apie tai byloja ir įrašai kai kuriuose varpuose. Apskritai varpo sampratą visais laikais formavo istorinio meto pasaulėžiūra. Karolio Didžiojo 789 m. sudarytame kapituliarijume barama už prietarus, kurių paisoma varpų krikštijimo metu. Prūsijoje drausta varpais skambinti audros metu. Istoriografiniai šaltiniai mini net apie priesaikos sutvirtinimą, atliekamą po varpais.

Nenuostabu, kad varpai tapo apipinti ir spalvingais liaudiškais tikėjimais. Labai įdomius liaudiškų tikėjimų liudijimus savo 1637 m. veikale paliko Kuršo pastorius Paulius Eihornas Jis rašo: „Jei kam atsitinka kokia nelaimė ar kita blogybė ir šis sekmadienį ar per kitą šventą dieną, kai skambinama varpais, stovėdamas prie varpinės, išsako savo bėdą, toks dalykas padedąs. Jeigu kam pavagiamas koks daiktas ir nukentėjusysis prie varpinės, skambant varpams, tą įvykį pagarsinąs, tai vagystė išaiškėjanti. Apkaltintasis vienokiu ar kitokiu nusižengimu teisindamasis sako: „Galiu nueiti po varpais ir prisiekti“ ir kt. Be to, jie turi dar vieną bjaurų įprotį – norėdami kam nors pakenkti (aš pats savo ausims iš daugelio girdėjau), eina prie varpinės ir, kai pradeda varpais skambinti, ima tą žmogų plūsti. Jų manymu, varpų gaudesys plūdimąsi nunešąs iki plūstamojo, o kai šie nutylantys, tai ir plūdimosi poveikis praeinąs“. Visi tokie tikėjimai yra atsiradę iš pagoniškų ir katalikiškų prietarų.

Labai panašius tikėjimus etnografai užfiksuoja dar ir mūsų laikais. Štai Dzūkijoje manoma, kad kerštaujant galima priešui ligą ar nelaimę „užzvanyti“, slapčia pririšus maišelį su monetomis prie skambinamo varpo virvės. „Ir vagystę galima pagarsinti varpams skambant“, – skelbia žinomas paprotys Aukštaitijoje.

Ne vienas bažnytkaimis didžiuodavosi savųjų varpų skambumu, girdimumu. O iš kaimyninių bažnytkaimių ir pasišaipydavo, pamėgdžiodami dūžių garsus, pavyzdžiui, „Vyžos, naginės!“, „Pušynai, smiltynai!“, „Skudurai, skarmalai!“

Senoviškoji lietuviška sutartinė rečituoja:
Jokūbai, Jokūbai!
Ar miegi, ar miegi?
Ar negirdi varpų, ar negirdi varpų?
Bim, bam, bam!

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...