captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Į Lietuvą grįžtantys varpai primena apie savo turtingą istoriją

Prakalbus apie Vilniuje įrenginėjamą varpų muzikos instrumentą – karilijoną, reikia prisiminti ir varpų liejybos tradicijas Lietuvoje ir taip išsiaiškinti, kaip pasikeitė jų padėtis šalyje.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Prakalbus apie Vilniuje įrenginėjamą varpų muzikos instrumentą – karilijoną, reikia prisiminti ir varpų liejybos tradicijas Lietuvoje ir taip išsiaiškinti, kaip pasikeitė jų padėtis šalyje.

Pirmosios žinios apie varpų gamybą Lietuvoje yra iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laikų – meistras K. S. Skobeltas 1377 metais Vilniuje nuliejo varpą cerkvei. Seniausias iš išlikusių Lietuvoje lietų varpų – tai 1420 metais lietas gaminys, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tai Šedbaro Valmantaičio užsakymas meistrui Ustiakui.

Maždaug XVI amžiaus viduryje šalies valdovas Žygimantas Augustas įsteigė „liudvisarnią“ –bronzinių varpų ir patrankų liejyklą – prie Žemutinės pilies. Liejikų cechas Vilniaus magistrato aktuose įregistruotas 1595 metais.

XVII a. pirmoje pusėje tarp Vilniuje dirbusių meistrų puikiu amato išmanymu išsiskyrė Jonas Breuteltas, kilęs iš Lotaringijos. Vienas jo šedevrų, nulietas 1644 metais, išliko Viduklės bažnyčioje; kitas, 1664 metų – Alsėdžių  bažnyčioje.

Geriausiu Vilniaus liejiku laikomas Jonas Delamarsas, XVII amžiaus antroje pusėje, atstatant kraštą po Maskvos kariuomenės invazijos, jis turėjo ypač daug užsakymų,. Ornamentais, figūriniais reljefais, kartušais puošti J. Delamarso varpai labai retai skildavo, todėl jo melodingų varpų garsus ir šiandien girdime iš Arkikatedros varpinės, Vilniaus Šv. Jonų, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, Pažaislio bei kitų bažnyčių bokštų. Meistro dirbtuvė buvo įkurta prie Vilnios, vietovėje, vadinamoje Puškarnia, nes ten liedintos ir patrankos. Dabar ši vieta vadinama Pūškoriais.

XVIII amžiaus pabaigoje Vilniuje darbą pradėjo meistrų Vėnerių trijų kartų dinastija, dirbtuvę įkūrusi Liejyklos ir Vilniaus gatvių sankryžoje. Paradoksalu: anūko išlietas gaminys savo kokybe toli gražu nebeprilygo senelio darbui. Iki mūsų dienų išliko daugiau šios liejikų dinastijos pradininko varpų. Vilniaus liejykla buvo svarbiausia krašte, tačiau nevienintelė – yra fragmentiškų žinių apie bronzos liejybą Kaune, Varniuose, Nesvyžiuje, Glebavos dvare ir kitur.

Liejininkystės amatas Lietuvoje ėmė smukti ir menkėti XVIII amžiaus antroje pusėje. Priežasčių čia ne viena: ekonominė ir politinė krašto suirutė, užsienio liejyklų konkurencija. Okupacinė Rusijos imperijos valdžia įtariai žiūrėjo į šio amato plėtrą maištingoje provincijoje bei mąstė apie galimybę sukilimų metu liejyklose gaminti patrankas.

Kita vertus, neturint vietinių bronzos žaliavų, o transportavimo kaštams nuolat pingant, vis didesnę konkurenciją ėmė sudaryti atvežtiniai gaminiai. Šios tendencijos ypač išryškėjo atsiradus geležinkeliams. Tada bažnyčių varpai buvo užsakomi Karaliaučiaus, Rusijos (Valdajaus ir Maskvos), Lenkijos bei Latvijos liejyklose. Įdomu, kad Karaliaučiuje ir Latvijoje lietus varpus įsigydavo ne vien evangelikų reformatų, bet ir katalikų bažnyčios. Šiaurės Lietuvos bažnyčios ypač dažnai užsisakydavo varpus pas žinomus Latvijos meistrus.

Rusijos liejyklos prisitaikydavo prie katalikiškų parapijų užsakovų, liedamos „europietiškos“ formos varpus. Plito taip pat pigesni, „guštaliniai“ – plieno varpai iš Vokietijos. Belieka apgailestauti, kad tokias gilias ir galingas šaknis turinti varpų liejybos tradicija Lietuvoje iki mūsų dienų neišliko. Tiesa, vienos išimties būta – sovietmečiu, apie 1980-uosius varpus liedino Kretingos klebonas monsinjoras Bronislavas Burneikis.

Varpams, kaip ir knygoms, tinka lotyniškas posakis: Habet sua fata... („Kiekvienam savo likimas“ – liet.). Karų metu jie buvo išgrobstyti, sunaikinti, ne vienas buvo sunaudotas kaip žaliava amunicijai. Žmonėms tekdavo varpus slapstyti, užkasant į žemę. Pirmojo pasaulinio karo metu atsitraukiant rusų kariuomenei, varpai į Rusiją geležinkeliu buvo išvežami masiškai. Bažnyčių ir cerkvių duomenimis, kraštas neteko pusaštunto šimto varpų.

Tik dalį jų pavyko susigražinti 1920 metais pasirašyta taikos su Tarybų Rusija sutartimi. Revindikacijos procesas, vykdomas bolševikinės valdžios, buvo itin chaotiškas. Sugražinti tik tie varpai, kurie buvo suvežti į artilerijos sandėlius Maskvoje, tad provincijoje saugotų varpų likimas neaiškus. Viso neatgauta 576 varpai.

Neretas atvejis, kad varpas atsidurtų visai kitos parapijos bažnyčioje. Atstatant kurią nors sudegusią bažnyčią, varpai būdavo ir skolinami. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių valdžia varpus rekvizuodavo tvarkingiau, pirmučiausiai neturinčius didesnės istorinės ar meninės vertės. Sąrašus sudarydavo paskirti ekspertai menotyrininkai.

Prabėgo šitiek metų po karo... Neįtikėtina: į Lietuvą iš Vokietijos ėmė grįžti varpai! Tiesa, nebe tie patys. Į remontuojamus, naujai statomų bažnyčių bokštus buvo įkelti kanauninko Gerhardo Langės rūpesčiu parapijoms dovanoti varpų komplektai. Nuvilnijo naujųjų varpų gaudesys Pandėlyje, Plungėje, Kaltinėnuose, Utenoje, Telšiuose, Naujojoje Akmenėje, Naujamiestyje ir kitur. Kalba jie apie tai, kad tebėra pasaulyje tokia amžina vertybė – tautos sąžinė. Kanauninkas G. Langė Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo kareivėliu Lietuvoje, buvo čia sužeistas. Uolia labdaros veikla, kiek jėgos leido, stengėsi grąžinti vokiečių tautos žvaigždės skolą mūsų kraštui.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...