captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vykintas Pugačiauskas. Tiesiantis ranką priespaudos režimams

Dar ilgai nebus galima patikrinti, ar veikia Irano ir šešių svarbiausių pasaulio galybių praėjusią savaitę pasirašytas susitarimas dėl branduolinės programos. Tačiau jau dabar jis atskleidžia šio Jungtinių Valstijų prezidento darbo metodus, kurie bus aktualūs pusantrų metų — tiksliai tiek liko Barackui Obamai Ovaliniame kabinete.
V. Pugačiauskas, asmeninio archyvo nuotr.
V. Pugačiauskas, asmeninio archyvo nuotr.

Dar ilgai nebus galima patikrinti, ar veikia Irano ir šešių svarbiausių pasaulio galybių praėjusią savaitę pasirašytas susitarimas dėl branduolinės programos. Tačiau jau dabar jis atskleidžia šio Jungtinių Valstijų prezidento darbo metodus, kurie bus aktualūs pusantrų metų — tiksliai tiek liko Barackui Obamai Ovaliniame kabinete.

Susitarimo su Iranu svarba milžiniška: nuo branduolinio ginklo neplatinimo reikalų iki naftos kainų, nuo sunitų ir šiitų priešpriešos iki postūmio Rusijos karo pramonei, nuo kovos su „Islamo valstybe“ iki Izraelio ir Amerikos santykių, nuo lėktuvų rinkos pagyvėjimo iki diskusijų dėl NATO priešraketinės gynybos.

Bet, ko gero, niekas ant kortos nėra pastatęs daugiau negu Jungtinių Valstijų prezidentas.

Dar savo inauguracinėje kalboje ištaręs, kad sieks „ištiesti ranką“, jei režimai, besilaikantys ant korupcijos, apgaulės ir kitaminčių priespaudos pamatų, „norės atgniaužti kumštį“, B. Obama iki šio susitarimo ėjo daugiau kaip šešerius metus. Jis bando stoti į vieną gretą su lyderiais, kurie išdrįso išmėginti istorinius atsivėrimus branduoliniu ginklu ginkluotam priešui — kaip Richardas Nixonas padarė vykdamas į Mao valdomą Kiniją, o Ronaldas Reaganas pasirašydamas ginklų kontrolės sutartis su Sovietų Sąjungos vadovu Michailu Gorbačiovu.

Iranas iki dabar neišsižada Islamo revoliucijos metu nukaldinto „Didžiojo Šėtono“ termino Jungtinėms Valstijoms apibūdinti, ir vos penktadienį per pamaldas dar buvo skanduojama „mirtis Amerikai!“. Tačiau politika Iraną izoliuoti atnešė tik ribotų rezultatų.

Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos ir pasaulinės, Jungtinių Tautų, sankcijos buvo nuolat stiprinamos nuo tada, kai prieš gerą dešimtmetį Irano išeiviai paskelbė egzistuojant slaptą branduolinę programą. Ekonomikai jos atsiliepė skaudžiai: netekus galimybės eksportuoti beveik dviejų trečdalių naftos žaliavos, ūkis susitraukė maždaug penktadaliu. Tačiau į kiekvieną naują sankcijų griežtinimą Irano režimas atsakydavo ne nuolaidomis, o dar sparčiau vykdoma branduoline programa.

Todėl šio branduolinio susitarimo esmė yra B. Obamos viltis, kad sankcijų atšaukimo perspektyva ir ekonominės padėties gerėjimas keis Irano režimo pobūdį, ir kol susitarimas baigs galioti, pakeis jį tiek, kad būsimosios administracijos jau galės derėtis dėl kitokių dalykų.

Niekas nesitiki, kad santykiai su Vašingtonu iš esmės pagerės, bet lošimo esmė yra Baltųjų rūmų spėjimas, kad Irane keičiantis kartoms, modernizacijos ir grįžimo į pasaulinę bendruomenę perspektyva privers teokratinį režimą rūpintis ne tiek įtaka Sirijoje, Irake, Libane, Jemene, Afganistane, ne tiek grasinimais Izraeliui, kiek savo piliečių gerove.

Tai nebe pirmas toks B. Obamos sprendimas. Visą rinkimų kampaniją žadėjęs, jei reikės, susitikti ir su priešais, ir dar be jokių nuopelnų sulaukęs Nobelio taikos premijos, paskatų politiką jis pirmiausiai išmėgino su Mianmaro režimu – ne itin sėkmingai, – o pernai ėmėsi istorinės iniciatyvos pagerinti santykius su Kuba.

Dar vienas, greitai žlugęs, jo bandymas buvo tradicinis kone kiekvieno Amerikos lyderio mėginimas pagerinti santykius su Rusija, vadinamasis „santykių perkrovimas“.

Nors lyginti Rusijos ir Irano situacijų negalima, B. Obamos metodas veikiausiai dar bus taikomas ir Maskvai, todėl Irano susitarimo prielaidas ir prezidento doktriną Baltijos šalys turėtų itin atidžiai išanalizuoti.

Kad ir kaip jį dėl tariamo beatodairiško siekio sužlugdyti Rusiją keiktų tos šalies karštakošiai, Kremliaus strategai negali nepastebėti, kad jo politika veikiau pasižymi priešinga savybe – kruopščiais skaičiavimais ir ilgais, net per ilgais, svarstymais. Kitaip negu pirmtakas George`as Bushas, kuriam gėrio ir blogio ribos buvo daugmaž aiškios, B. Obama į kiekvieną problemą žiūri mažiau aistringai ir labiau analitiškai.

Izoliacija ir sankcijos B. Obamai nėra savitikslis, o tik viena iš priemonių pasiekti rezultatų. Jei auga tikimybė, kad įsitraukimas ir derybos bus vaisingesnės, kad ir koks nepriimtinas atrodytų priešininkas, B. Obama siekia išmėginti šį kelią ir kur kas labiau už pirmtakus yra linkęs į slaptąją diplomatiją.

Pragmatiškojo B. Obamos metodas panašus į Vokietijos kanclerės Angelos Merkel: jei reikia, jis pats gilinasi į menkiausias detales ir sprendžia net ir dėl techninių klausimų, leidžiasi į aistringus pokalbius, tuo metu apie nerūpimus klausimus sako teisingus dalykus, tačiau tiesiog skaito iš anksto padėjėjų parengtus tekstus.

Rusija jau pasinaudojo B. Obamos polinkiu išdėlioti tikslus pagal svarbą, ir svarbesniam tikslui pajungti visas įmanomas priemones. Irano branduolinė programa šiuo atveju pasirodė svarbesnė už beatodairišką Kremliaus izoliaciją.

Kremlius tikrai atkreips dėmesį į tai, kad pernai Nyderlanduose niekinamai pavadinęs Rusiją tik „regionine valstybe“ – kažkieno rašytoje kalboje – dabar Baltųjų rūmų šeimininkas – jau pats – padėkojo Vladimirui Putinui už konstruktyvumą toli nuo Rusijos sienų, be kurio tikriausiai nebūtų buvę paties svarbiausio susitarimo per visą B. Obamos valdymą.

Per likusį laiką poste B. Obama tikriausiai sieks ir daugiau rezultatų, kurie padėtų įrašyti jo valdymą į istoriją. Vašingtonas ne kartą yra minėjęs, ir koks svarbus Rusijos vaidmuo Sirijoje – kitame taške, kur B. Obama nusprendė nenaudoti jėgos ir atsitraukti nuo pradinių grasinimų.

Jokių slaptų paktų su Kremliumi jis, žinoma, nesudarinės, tačiau dvišalių santykių su režimu, besilaikančiu ant korupcijos, apgaulės ir kitaminčių priespaudos pamatų, dienotvarkė šiemet vėl tapo kur kas platesnė negu karas Ukrainoje ir pajėgų stiprinimas Europoje. Rusija vėl pripažinta pasaulinė žaidėja, o B. Obama Irane parodė, kad kai reikia, yra linkęs ranką ištiesti vienašališkai, nelaukdamas, kol priešininkas pats žengs žingsnį pirmyn.

Jei V. Putinas rugsėjo viduryje išties atvyks į kasmetį Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos posėdį, kur visada vienas iš pirmųjų kalba B. Obama, labai tikėtina, kad lyderiai susitiks, ir kad nesibaigiantis Rusijos karas Europoje tebus tik viena iš temų.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...