captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kaip kovoti su korupcija Rusijoje (I)

Williamas Browderis kadaise buvo didžiausias kapitalistas Rusijoje. Tačiau po to, kai jo advokatą mirtinai nukankino kalėjime, jis tapo vienas smarkiausių Kremliaus priešų. Dabar jis įsitikinęs, kad būtent ne iš ko kito, o iš Vladimiro Putino kyla „pati rimčiausioji grėsmė pasaulio taikai ir Jungtinių Amerikos Valstijų nacionaliniam saugumui“.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Williamas Browderis kadaise buvo didžiausias kapitalistas Rusijoje. Tačiau po to, kai jo advokatą mirtinai nukankino kalėjime, jis tapo vienas smarkiausių Kremliaus priešų. Dabar jis įsitikinęs, kad būtent ne iš ko kito, o iš Vladimiro Putino kyla „pati rimčiausioji grėsmė pasaulio taikai ir Jungtinių Amerikos Valstijų nacionaliniam saugumui“.

Savo naujausiame numeryje Čikagos universiteto žurnalas „University of Chicago Magazine“ paskelbė apie šį Čikagoje gimusį ir išsimokslinusį žmogų ilgą straipsnį, iš kurio aišku, kad jis toli gražu ne visada buvo V. Putino priešas.

Tik pradėkime šią istoriją ne nuo 1985 m., kada W. Browderis šiame universitete baigė ekonomikos studijas bakalauro laipsniu, ir net ne nuo 1989-ųjų, kuomet 1. Stanfordo verslo mokykloje įgijo magistrą, 2. Berlyne griuvo siena, 3. kapitalizmas pradėjo veržtis į buvusį tarybinį bloką, o grįžkime į dar senesnius laikus, gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Tada Kanzase gimė jo senelis Earlas Browderis, dar keturiolikmetis būdamas stojęs į Amerikos socialistų partiją ir nė 30-ies nesulaukęs jau dukart sėdėjės kalėjime dėl priešinimosi karo tarnybai ir Pirmajam pasauliniam karui.

Jaunas darbininkėlis, buhalteris iš Kanzaso tapo kairiųjų profsąjungos organizatoriumi, o 1921 ir vėl 1926 m. jį Kominternas pakvietė į Maskvą, kur jis vedė rusę ir pradėjo dirbti Jungtinių Amerikos Valstijų komunistų partijai.

Jau 1934 m. jis tapo jos generaliniu sekretoriumi, net du kartus kandidatavo į JAV prezidentus, ir šiame (Amerikos genseko) poste išsilaikė iki 1945-ųjų, kada buvo išmestas dėl to, jog buvo užsiminęs, kad komunizmas ir kapitalizmas gali gyvuoti kartu. Vėliau Earlas Browderis rašė, kad jį išmesti asmeniškai buvo įsakęs Stalinas. Bet ir pačioje Amerikoje jį tardė dėl komunistinės veiklos ir šnipinėjimo Sovietų Sąjungos naudai, prie kurio jis niekada neprisipažino.

Iš tokios tad šeimos kilo mūsų pasakojimo herojus – Williamas Browderis, jau iš tolo nebe komunistas, bet pradedantis kapitalistas, kuris 1989 m. pirmiausia Lenkijoje, o nuo 1992-ųjų ir Rusijoje panaudojo savo kapitalizmo mokyklose įgytas žinias, kad besivystančioje ekonomikoje rizikuodamas ir žaisdamas akcijomis praturtėtų. 

Štai Lenkijoje jis visas savo gyvenimo santaupas, 4000 JAV dolerių, konvertavo į zlotus ir už juos trijose pigiai privatizuojamose bendrovėse nusipirko akcijų, kurių vertė per 12 mėnesių padidėjo dešimt kartų.

Tada jis vyko į Maskvą, kur didžiai nustebęs pats priėjo išvadą, jog visa šalis išparduodama už absurdiškai mažas kainas. „1992 m. visa Rusija buvo įvertinta 10 milijardų dolerių. Visa šalis su visomis dujomis, visais metalais, su viskuo. 10 milijardų Amerikos dolerių už visą Rusiją!“

Savo viršininkus firmoje „Salomon“ jis įtikino duoti jam 25 milijonus investuoti. Po 7 mėnesių tie 25 išaugo į 125 milijonus dolerių. Netrukus po to W. Browderis išėjo iš „Salomon“ ir  įsteigė savo investicijų fondą. Jam buvo 32-eji.

 Gyventi į Maskvą jis persikėlė 1996-ais m., nemokėdamas nė žodžio rusiškai. Libane gimęs bankininkas ir milijardierius Edmondas Safra jam patikėjo 25 miijonus dolerių pradinio kapitalo, o savo naują firmą Browderis pavadino „Hermitage Fund“ pagal Ermitažo muziejų Sankt Peterburge, kur senoji Rusija saugodavo savo turtus.

W. Browderis pradėjo investuoti į dideles, bet mažai žinomas ir gerokai per žemai įkainotas bendroves. „Aplankiau naftos bendrovę, įvertintą dešimtadaliu tiek, kiek „Lukoil“.  Bet jokio skirtumo tarp jų nemačiau. Mažiau kotiruojamose firmose tie patys surūgę menedžeriai, tie patys surūdiję gręžimo bokštai, tie patys prasti mokesčių inspektoriai, viskas tas pat, tačiau jų akcijų kaina vos 10 procentų garsesniųjų firmų, kaip „Lukoil“, kainos.

Ta pačia nuotaika Browderis investavo ir į Sibiro naftos telkinius, ir į šokolado gamyklas prie Volgos. Per pirmąjį mėnesį jo fondo vertė pakilo 35 procentus, per 17 mėnesių – daugiau nei 800 procentų, pritraukiant per vieną milijardą dolerių naujų indėlių iš vis naujų – ir labai patenkintų -investuotojų.

Tada, 1998-ųjų rugpjūtį, smogė finansų krachas, skolose skęstanti Rusija tapo nemoki, jos valiuta nuvertėjo, akcijų rinka nusirito 88 procentus, o W. Browderio firmos „Hermitage“ vienas milijardas dolerių sulyso iki šimto milijono. Tačiau blogiau už finansų ištirpimą buvo naujieji priešai, kuriuos krizė išryškino.

Tai rusų oligarchai, dabar jau liūdnai pagarsėję, bet tada dar mažai kam žinomi, žodžiu, maža grupelė galingų, labai turtingų žmonių, įsigijusių didelę akcijų beveik visose Rusijos bendrovėse dalį. Po kracho dauguma Vakarų investuotojų išsiėmė savo likusius pinigus ir pasitraukė, tačiau kartu su jais išnyko ir rusų oligarchų stipriausias motyvas elgtis žmoniškai.

Todėl įsibėgėjo „grobstymo orgija“ – suvešėjo beveik visų rūšių finansiniai nusižengimai ir nusikaltimai, o turėdamas vieną ar du procentus akcijų kiekvienoje firmoje, kurią oligarchai taikėsi nualinti, Browderis ir išvydo, kaip iš jo „Hermitage“ fondo ima nutekėti pinigai.

Jam atrodė, kad jis turėjo du pasirinkimus: bėgti arba pasilikti ir kovoti. „Negalėjau tik šiaip sau stebėti procesus“. 

Jis nutarė pakovoti, pasidarė „akcininkų teisių aktyvistu“, į dienos šviesą išvilko korupciją, neteisėtą lėšų pasisavinimą, išeikvojimą, nesąžiningą turto valdymą – bet išvilko visa tai tam, kad priverstų atsakinguosius imtis reformų.

Kartais tai pavykdavo, bendrovė apsivalydavo, tada jos akcijų kaina imdavo kilti.  „Mano požiūris į Rusiją buvo tas, kad tai šalis su ydomis“. Tačiau, nors kiti akcininkai jį ragindavo veikti ramiau, laikytis atsargiau, W. Browderis nenurimo – samdydavo tyrėjus, iškasdavo nešvarius dalykus, pateikdavo skundus, skambindavo žurnalistams. Jis nebijojo stoti į kovą su naftos bendrovės „Sidanco“, elektros monopolio „UES“, taupomojo banko „Sberbank“, energetikos bendrovės „Surgutneftgaz“ pagrindiniais akcininkais, todėl pradėjo sulaukti mirties grasinimų, net turėjo samdyti 15 asmens sargybinių.

W. Browderio žymiausioji kova siejosi su „Gazprom“. Amerikietis  atskleidė jame vykstančius vagystės ir korupcijos atvejus, išprovokavo atitinkamus žygius Rusijos parlamente, „Gazprom“ akcininkų balsavimus, po septynių mėnesių V. Putinas atleido „Gazprom“ vadovą, ir visa tai W. Browderį įtikino, kad jį ir Rusijos V. Putiną sieja bendri interesai.    

Nuo 1999-ųjų, kai W. Browderis pradėjo įsigyti šios bendrovės akcijų, iki 2005-ųjų, „Gazprom“ akcijų kaina pakilo šimteriopai. O „Hermitage“ fondo – 40 kartų, nuo šimto milijonų iki keturių milijardų dolerių. Vis dėlto W. Browderio išprovokuotos „čystkos“ – gretų išsivalymo – dėka daugelis pavojingų žmonių neteko pinigų – ir tai negalėjo likti be skaudaus atgarsio.

Grįžusį į Rusiją po kelionės į Londoną 2005-ųjų lapkritį, W. Browderį sustabdė Maskvos Šeremetjevo oro uoste ir 15 valandų sulaikė. Kitą dieną jį jėga sugrąžino į Londoną ir paskelbė pavojumi Rusijos nacionaliniam saugumui. 

W. Browderis suprato, kad tai blogas ženklas. 2003 m. jis matė, kaip Michailas Chodorkovskis, bendrovės „Jukos“ vadovas ir kadaise Rusijos tartingiausias žmogus, buvo apkaltintas ir nuteistas  aštuonerių metų kalėjimo po to, kai neteko V. Putino malonės. Iš pradžių W. Browderis net džiaugėsi M. Chodorkovskio žlugimu; tai juk buvo vienas tų, su kuriais W. Browderis kovojo. 

Tačiau kaip jis prisipažino „The New York Times“ 2011-aisiais, jis, Browderis, tik vėliau susivokė, kad V. Putino žygis prieš oligarchus buvo ne tiek bandymas juos numalšinti tam, kad išveistų juose įsikūnijusią korupciją, kiek mėginimas pačiam užimti oligarchų vietą ir perimti jų veiklą, – rašė žurnalistė Lydialyle Gibson Čikagos universiteto žurnalo straipsnyje apie amerikietį verslininką, kurio kova su korupcija dar nesibaigė ir pareikalavo bent vienos labai skaudžios aukos. 

Bet apie tai – kitą kartą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...