captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kairiųjų siūlymai Graikijos krizei spręsti

Graikijos krizė tebesitęsia. Kokį sprendimą jai siūlo kairieji? Tai šios apžvalgos tema. Priminsime, kad praėjusį kartą šioje vietoje išdėstėme nuosaikiųjų dešiniųjų požiūrį į Graikijos krizės sprendimą.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Graikijos krizė tebesitęsia. Kokį sprendimą jai siūlo kairieji? Tai šios apžvalgos tema. Priminsime, kad praėjusį kartą šioje vietoje išdėstėme nuosaikiųjų dešiniųjų požiūrį į Graikijos krizės sprendimą.

Pagal jį, amerikiečių konservatorių žurnalo „National Review“ žodžiais tariant, „jeigu Graikija euro zonoje liktų, bet koks jai skolų atleidimas neturėtų prasmės ir tereikštų įvartį į jos pačios vartus.  Graikija privalo arba atsisakyti savo ją pačią naikinančios svajonės būti valiutų sąjungos drauge su Vokietija lygiateise nare, arba negauti jokio atleidimo nuo skolų. Nauda iš to abiem atvejais būtų ta, kad graikai ir likusioji Europa pagaliau išmoktų pažinti demokratijos ribas. Negali pavedimu išsirašyti sau pinigų – iš kitų žmonių banko sąskaitos.“

Taip argumentuoja dešinieji, o dabar mesime žvilgsnį į visai priešingą požiūrį, kurį svetainėje „Social Europe“ išsakė Grinvičo universiteto profesoriai Mehmetas Uguras ir Ozlem Onaran straipsnyje, pavadintame „Graikija dienos švieson išvelka Europos, kokia ji neturėtų būti, trūkumus.“

Anot šių autorių, „kaip seniai jau šaukia Graikijos žmonės, jų naujai išrinktos vyriausybės nariai ir daugelis teisingumo, istorijos ir solidarumo pojūtį turinčių europiečių bei ne europiečių, „Graikijos problemą“ pagimdė neoliberalioji ūkio ir finansų politika, su laiku tapusi vis neveiksmingesnė ir pavojingesnė. Ją dar pasunkino nedangstomas vyriausybių Europoje susiblokavimas.

Ir neoliberalizmas, ir vyriausybių susiblokavimas kilo iš to, kad Europos ekonominiai, finansiniai ir politiniai elitai tarpusavy susimokė, o čia jiems į talką  atėjo  konservatyviai nusiteikę ekonomistai, politologai, teisininkai, analitikai ir žurnalistai.

Visų jų simbiozinį susigyvenimą dar maitino tai, kas nuvarvėjo ir toliau nuvarva iš vis didesne nelygybe pasižyminčio turtų kaupimo. Šių ponų pasakojimai apie „virš savo galimybių ribos gyvenančius graikus“ tėra tik begėdiškas faktų apie dabartį ir praeitį iškreipimas.   

Dabartiniai faktai iškraipomi pamokslaujant, jog graikams reikia atgailauti, nors tikrovė visai kitokia. Graikijos skolų versmė, kaip ir būsto kainų burbulas Amerikoje ir bendros finansų sistemos nefunkcionalumas, kurį didžioji recesija išryškino, yra beatodairiško privačiųjų bankų vykdyto skolinimo rezultatas.   

Jo atsiradimą palengvino tam paslanki ūkio politika ir perversiškas finansų reguliavimas, kaip ir simbioziniai ryšiai tarp Europos ginklavimosi industrijos ir korumpuotų Graikijos politikų, valstybinių mokesčių vengėjų Graikijoje, mokestinių užuovėjų Liuksemburge ir kitur Europoje.

Dėl to klaidinama viešoji nuomonė ir nuslepiami duomenys. Konservatyvieji Europos vadovai bei jų pakalikai stūmė ir stumia Graikiją  sunaikinimo link, nepaisydami Tarptautinio valiutos fondo dokumentuose randamų įspėjimų, kad taupymo ir diržų veržimosi politika vargu ar prives prie galimybės per vidutinį ar ilgalaikį laikotarpį Graikijos skolas sugrąžinti ar net jų grąžinimą ištęsti. 

Konservatyvioji retorika iškraipo taip pat ir Europos istoriją. Europa suklestėdavo ir išvengdavo pasikartojančių krizių ir karų tik tuomet, kada rasdavo bendrus sprendimus kolektyvinėms problemoms. Pagrindinė taupymo politikos šalininkė – Vokietija – kaip tik sėmėsi didžiausios naudos iš skolų atleidimo.

Po Pirmojo pasaulinio karo ekonomistas Johnas Maynardas Keynes`as savo rašinyje „Ekonominiai taikos padariniai“ rašė, jog Versalio sutartis buvo „kartaginietiška taika“, kuri Europą greičiau sužlugdys, nei sukurs prielaidas ūkio atsigavimui.  

Tai labai svarbu ne tik dėl to, kad solidarumo su vokiečių tauta reikalavo mokslininkas iš priešingos, t. y. pergalingųjų, stovyklos, bet ir dėl to, jog jis to solidarumo reikalavo, nors vokiečiams užkrautos reparacijos turėjo kompensuoti už jų, vokiečių, sukeltus karinius nuostolius  žmonėms ir turtui.

Ilgainiui po Antrojo pasaulinio karo ir 1953 m. pasiekus Londono susitarimą dėl skolų Vokietijai dideliu mastu atleistos skolos. Jei 1945 m. Vokietijos skolos sudarė 200 procentų jos BVP, tai 1955 m. jos siekė tik 20 procentų BVP – ne dėl taupymo politikos, o dėl to, kad šaliai atleista 60 procentų jos užsienio skolų, ji rinko valstybinius mokesčius iš pasiturinčiųjų ir vykdė ūkio ekspansijos politiką.

Tai kaip tik priešinga tam, ką Vokietija ir kitos Europos valstybės bando primesti Graikijai dabar.

O vis dėlto mes girdime, kaip vienas Europos politikas po kito perša atgailą ir niekina graikus už tai, kad gyvena ne pagal savo galimybes. Tačiau būkime tiesūs ir teisingi: Europą valdančio elito nariai, rodos, įsitikinę, jog aplinkybės, dėl kurių jie traktavo Vakarų Vokietiją 1953-iaisiais taip, o ne kitaip, šiandien netaikytinos Graikijai“.

„Tačiau gali būti priešingai: stambaus masto atleidimas nuo skolų gali būti neoliberalios ortodoksijos Europoje pabaigos pradžia“, – rašė kairiųjų svetainėje „Social Europe“ Grinvičo universiteto profesoriai M. Uguras ir O. Onaran.

Bet nuo savęs pridursime: pokario Vokietijos politika kaip tik buvo ne socialistinė, o neoliberali, tačiau suprantanti, jog darbininkams turi būti leidžiama oriai užsidirbti oriam pragyvenimui, o iš pasiturinčiųjų reikia imti didesnį procentą valstybinių mokesčių nei iš mažiau turinčiųjų, bet ir skolų reikia prisiimti tik tiek, kiek įstengsi jas grąžinti. Tai pagrindas, kuriuo gali sutarti ir kairieji, ir dešinieji.

Į Grinvičo universiteto kairiųjų profesorių straipsnį iš karto atsakė skaitytojas Aage Figenschou, tardamas: „sunku sutikti su teigimu, kad tai neoliberalizmas, kuris privertė Graikiją skolintis daug daugiau pinigų, nei jos ekonomika galėjo pakelti, ir išleisti juos tokiems dalykams, kaip korupcija, „draugelių ir švogerių“ kapitalizmas, pensija nuo 58-erių kirpėjoms, kirpėjams, radijo diktoriams ir 598 kitoms „sunkaus darbo“ profesijoms, valstybinių mokesčių nesurinkimas ir taip toliau, ir taip toliau.

Jeigu Graikija imsis iš tiesų savo prastai veikiančią politinę ir ekonominę sistemą pertvarkyti, būsiu pasiruošęs savo, kaip mokesčio mokėtojo, pinigais tą atsigavimą paremti, bet ne anksčiau“.

Į tai kitas skaitytojas, Mario Carvalho, atsiliepė taip: „Naujos taupymo priemonės neleidžia Graikijai mokėti skolų“.  

Tačiau A. Figenschou tuoj pat pasiaiškino: „Atsiprašau, jei pasakiau neaiškiai. Sutinku, kad taupymo priemonės pačios vienos augimo neskatins. Tačiau dar labiau jo neskatina dabartinė nefunkcionuojanti graikų politinė ir ekonominė sistema.

Duoti jiems daugiau pinigų dabar, dar prieš jiems imantis struktūrinių reformų, tai tarsi gydyti alkoholizmą, duodant ligoniui daugiau alkoholio.

Jeigu graikai iš tikrųjų vykdė reformas tais klausimais, kuriuos paminėjau, jie tai išlaikė didelėje paslaptyje. Kai graikai reformų linkme pajudės, daugelio žmonių piniginės atsivers“.

Kitas skaitytojas, Philipas PM, teigė, jog „Graikija pati savo noru pasirinko išlaidauti. Aišku, visos Europos šalys tai darė, tačiau graikai, atrodo, daug labiau už kitus buvo linkę leistis į skolinimąsi ir išlaidavimą, manydami, kad finansų knygos kaip nors pačios susitvarkys savaime.

Aišku, nepateisinama primesti nuolatinį badavimą   ligoniui, kuris šiuo metu nepajėgia pats atsistoti ant kojų. Tačiau tiesa yra ta, kad bendroji valiuta išsilaikys tik tada ir jos nepakirs jokios eurofobų patyčios, jeigu ją pagrįs fiskalinė, t. y. biudžeto politikos, sąjunga.

Taigi kelias pirmyn toms valstybėms, kurios nori patirti maksimalią tokios sąjungos naudą, būtų judėti prie visapusiškos federacinės valstybės Europoje.

Kai kurios šalys gal nenorėtų eiti šiuo keliu, tuo atveju jų ir nereikėtų versti tai daryti, gal čia tiktų asocijuotoji narystė ar kažkas panašaus.“

O dar vienas skaitytojas, Karstenas de Ponte iš Vokietijos, klausė: „kokios šalys buvo pasirengusios atiduoti daugiau savo suverenumo derybose, vedančiose į valiutų sąjungą? Graikija? Prancūzija? Ne, tai buvo Vokietija!

Ir kodėl Graikijai taip baisiai nepasisekė, o kitoms šalims ėjosi daug ar bent truputį geriau? Tai, žinoma, nereiškia, kad taupymas visur suveikė labai gerai, tačiau empiriniai duomenys rodo, kad Graikijos atvejis iš kitų labai išsiskiria. Kodėl?

Ir jei „pasakojimai apie virš savo galimybių ribos gyvenančius graikus tėra tik begėdiškas faktų apie dabartį ir praeitį iškreipimas“, tai ką – ar Graikijos ekonomikai paskutinius kelis šimtmečius ėjosi gerai ir tik nenaudėliai kapitalistai bei vokiečiai įstūmė ją į šitą mėšlą?!“

Šį skaitytoją vokietį labiausiai piktina tai, kad profesoriai M. Uguras ir O. Onaran palaiko partiją „Syriza“ ir „net nepastebi, jog jų dogmatiškos tirados prieš Europos Sąjungą, euro zoną, „valdantįjį elitą“, bloguosius vokiečius beveik identiška tam, kas atkyla iš ekstremistinės dešinės.“

Jūs, – kaltina skaitytojas šiuos kairiuosius profesorius, – drauge su „Syriza“ plėšote patį Europos audinį neieškodami sprendimų, o tik svaidydamiesi kaltinimais.“

Priminsime, kad jau anksčiau LRT tinklalapyje buvo bent du kartus pristatytas, tiesa, nuosaikesnių, bet vis tiek kairiųjų požiūris. Jam atstovavo Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas savo straipsniais „Nutraukti Graikijos kraujavimą“ ir „Graikija – virš prarajos“. O ir spaudos apžvalgose kelis kartus pateikėme kito Nobelio premijos laureato, taip pat kairiojo ekonomisto Josepho Stiglitzo nuomonę.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...