captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Čerškutė: nuo istorijos iki istorijų: prisipažinimai apie du dviejų lietuvių autorių romanus (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato du romanus: Regimanto Dimos „Vilniaus plovas“ ir Valdo Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato du romanus: Regimanto Dimos „Vilniaus plovas“ ir Valdo Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“.

R. Dima „Vilniaus plovas“

Tai buvo gegužės pradžia, kai per to socialinio tinklo gijas tam tikram žmonių ratui nutekėjo (tiksliau būtų sakyti: sąmoningai buvo nutekinta) informacija, kad netrukus leidykla „Tyto alba“ išleis lietuvių autoriaus R. Dimos istorinį nuotykių romaną „Vilniaus plovas“. Tąsyk, tarsi tokios žinios nepakaktų, dar buvo pridėtas daugiau nei skambus sakinys nuo knygos viršelio: „Dima – mūsų Diuma“. Tenka konstatuoti, kad šių dviejų signalų pakako skaitytojo smalsumui sužadinti ir svaigiam lūkesčiui susikurti – juk ne kasdien į lietuvių literatūra ateina naujas autorius ir dargi su tokio žanro romanu.

Birželio pradžioje smalsumus ir lūkesčius pakurstė žinia apie romano pristatymą, kuriame sudalyvavo solidus lietuviškasis keturių minties galiūnų, tikrų muškietininkų, įskaitant ir patį autorių, klubas: Aurelijus Katkevičius, Rimvydas Valatka, Haroldas Mackevičius ir R. Dima, lietuviškasis Diuma. Viskas skambiai daugiau nei puikiai, ar ne? Taip, kaip kad buvo žadėta ir renginio anonse: „Geresnės kompanijos lietuviškam nuotykių romanui pristatyti nesugalvosi.“ Bet. Deja, bet.

Romano pristatymo metu, mano akimis, veik nebuvo duota žodžio knygos autoriui, tad visos įdomiausios knygos rašymo aplinkybės ir motyvacijos tarsi ir liko paraštėje, lygiai kaip ir daugybė kitų knygų pristatymuose laukiamų dalykų (kad ir banalaus priminimo, kuo svarbūs ir reikšmingi istoriniai (ir sykiu romano) veikėjai, kurie iš portretų, kabančių Adomo Mickevičiaus muziejuje, stebėjo šios knygos pristatymą). Tariant paprastai, aš nuoširdžiai ir entuziastingai tikėjausi, kad knygos pristatymas man patiks, tačiau – jis paliko keistai slogų įspūdį, nepaisant gausių šmaikščių ir juokingų renginio minučių. Prieš pradėdama narstyti knygą, noriu pasakyti paprastą ir svarbų sakinį, savotiškai pratęsiantį knygos pristatymo vertinimą: „aš labai norėjau, kad man ši knyga patiktų; patiktų be jokių išlygų ir be daugybės bet“.

Tad apie viską nuo pradžių, o gal tiksliau – nuo tų lūkesčių. Pastaruoju metu esu net ir viešai, ir gal ne kartą prasitarusi, kad geriausia yra neturėti lūkesčių, nes jie neretai gadina gyvenimą, todėl, kad vis dažniau tenka kamuotis dėl to, kad nusivylei. Regimanto Dimos romano „Vilniaus plovas“ atveju lūkesčiai nuolat buvo kuriami ir kurstomi, it kokie magiški dūmai leidžiami ne tik iš leidyklos, bet ir iš pavienių asmenų, mat rašytojas daugialypei skaitančiųjų auditorijai yra žinomas kaip žurnalo „Verslo klasė“ autorius ir, sakoma, skaitomas blogeris. Tad nenuostabu, kad dūmai ore ir šnabždesiai apie šią knygą skrajojo daugiau nei gerą mėnesį iki to momento, kai paėmiau ją į rankas.

Taigi, „Vilniaus plovas“ – lietuviškas šnipų romanas. Be jokios abejonės, autorių reikia pagirti už tai, kad atsigręžė į tikrai įdomų ir neretai užmirštamą istorinį laikotarpį – XIX amžiaus pradžią, Vilniaus universitete veikusias slaptąsias draugijas ir svarbiausius su jomis (keistais vingiais) susijusius vardus. Vienas jų – užsispyręs žemaitis Jonas Prosperas Vaitkevičius – Batyras ir tampa svarbiausiuoju romanu veikėju, o jo gyvenimo įvykiai – pasakojimo varikliu. Tačiau sutikime, kad vien tik to geram romanui nepakanka ir visų vertinimo taškų vien tik šiam aspektui atiduoti šiukštu negalima.

Romano istorija puiki (nors tikrai aiškios šnipiškumo linijos ir pasigedau), pagrindinio veikėjo linijos išrašymo perspektyvos puikios, tačiau skaitant atrodo, kad iki galo taip ir neišnaudotos. Nors autorius ir demonstruoja geras rašymo ir istorijos pasakojimo savybes, tačiau kol kas akivaizdu štai kas: R. Dima vis dar lieka mažų tekstų ir trumpų distancijų bėgiku, nors pretenzijos į maratono ištvermę ir pastangos ją pasiekti akivaizdžios. Be jokios abejonės, R. Dima turi pasakotojo talentą, kuris kol kas dar deramai neatskleistas ar veikiau – profesionalios rankos ir akies nepažabotas. Jis sušvysteli ir prigęsta, švysteli ir prigęsta – ir taip per visą knygą, puslapis po puslapio.

Kalbant apie „Vilniaus plovo“ skaitymo patirtį, pirmas dalykas, kuris daugiau nei akivaizdus ir už kurio nuolat kibo mintis, – žanro klausimas. Ar tai tikrai nuotykių romanas? Akivaizdu, nuotykių jam nestinga, tačiau istorijos pateikimo patrauklumo ir skaitytojo vilionės man asmeniškai tikrai pristigo, nors jų tikrai esama – ir nemažai. Stygiaus įspūdį kuria pasakojimo duobės ir ypač keistai nederanti, disonuojanti šių dienų siužetinė linija, kuri visame romano kontekste atrodo daugiau nei juokinga ir savotiškai menkinanti Jono Prospero Vaitkevičiaus gyvenimo pasiekimus. Keistų profesijų dabarties veikėjai ir jų keisti sandėriai su keistais užsakovais, norinčiais prikelti praeitį, konkrečiai – svarbiausiojo veikėjo Batyro pėdsakus susekti – ir pasiryžusiais už jos dokumentinius liudijimus mokėti labai daug tikrai neįtikina. (Turiu prisipažinti, kad ir pristatymo metu išgirta romane aprašytoji Sibiro budistų ceremonija nepaliko visiškai jokio įspūdžio, pasirodė nyki ir iškrentanti iš knygos konteksto – bet vėlgi, tai akivaizdus lūkesčio veikinimo mechanizmo pasirodymas). Netgi priešingai – verčia įtariai žiūrėti į kiekvieną romano puslapį. Kita vertus, kad jau nepasirodytų viskas taip blogai, nes taip ir nėra – galbūt šis istorinis disonansas yra puikus paliudijimas, koks skylėtas ir nenuoseklus dabarties santykis su tolimo XIX amžiaus istorijomis. Tad, grįžtant prie žanro, man ši knyga – ne nuotykių romanas ir net ne istorinis (nors pasakotojas ir stengiasi kritiškai reflektuoti Walterio Scotto istorinių romanų ypatybes), o keistas esė, dokumentikos ir istorinės apybraižos derinys, gravituojantis Dianos Vreeland įvardytos fakcijos link.

Kalbant apie nuoseklumą, pasakojimo linijiniškumo šiame romane tikėtis neverta ir veikiausiai toną tam užduoda pavadinimu koduojama svarbiausia plovo metafora, su kuria man niekaip nesutaria leidyklos reklamuojama rašytojo kaip „mūsų Diuma“ tapatybė. Diuma pasakojo nuosekliai, pagaviai ir patraukliai, Dimai iki tokio pasakojimo dar toloka, nes tiesiog per daug skylių ir duobių bei siužetinių pelkių, kurias galbūt gero redaktoriaus ranka būtų deramai nusausinusi, lygiai kaip ir galbūt skaniau plovo metaforą išvirusi. Ir apskritai daugybę šalutinių linijų ir įdomių pasakojimo vingių sužiūrėjusi. Skamba įžūliai, ar ne? Bet lygiai taip pat įžūliai skamba ir skaitytoją apgaunančios šią knygą lydinčios skambios frazės ne tik apie Diumą, bet ir apie tai, kad autorius yra moteriškų sielų inžinierius (dievaž, skaitant mėginau suprasti, ką tai reiškia, bet, deja, tenka konstatuoti, kad, jeigu tai apie moterų paveikslus knygoje, jie labai jau trafaretiški, banalūs ir kiek nuobodūs) bei kad jo pasakojimas yra vyriškas (t. y. patrauklus moterims ir įdomus vyrams) – pastarosios frazės išaiškinimo sąmoningai vengčiau, nes jis dargi gali ir tam tikras nesantaikas pakurstyti.

Tad baigiant šį kuklų vertinimą, tenka konstatuoti, kad triukšmo ir muilo burbulų apie šią knygą būta ir esama daugiau negu jų geba sugeneruoti pats R. Dimos parašytas tekstas (taip ir norisi pasakyti paprastai, kad su knygos reklama tiesiog paprasčiausiai persistengta, bet, kita vertus, būtent iš to persistengimo ir kyla ne tik kad įvairiausių minčių, bet ir įdomių svarstymų, ypač socialinių tinklų erdvėse). „Vilniaus plovą“ perskaityti siūlyčiau vien dėl tikrai autentiškų XIX a. pradžios veikėjų Tomo Zano ir Jono Prospero Vaitkevičiaus gyvenimų paliudijimų ir gyvų pasakojimų apie veikiausiai amžinai iki galo liksiančius nepažinius Rytų kraštus. Tačiau visiems skaitysiantiems linkėčiau blaivia galva žiūrėti į visas romano metaforas ir visus pasakotojo painiai rezgamus monus bei menamos intrigos kūrimo žaidimus. (Gražūs) dūmai visa tai, jokie ne diuma.

V. Papievis „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“

Valdas Papievis ilgą laiką man buvo viena mįslingesnių lietuvių literatūros figūrų, Paryžiuje gyvenantis ir retkarčiais, bent jau iki šiol – kartą per dešimtmetį romaną Lietuvoje išleidžiantis autorius. Apie jį daugiau žinių teikdavo buvusiųjų Paryžiuje ir į promenadas ar ekskursijas su juo ėjusiųjų pasakojimai nei paties V. Papievio tekstai. Pastarųjų, tiesa, visada laukdavau, todėl žinia, kad neilgtrukus (praėjus tik penkmečiui) nuo 2010 m. išleisto ir kūrybiškiausia tų metų knyga paskelbto Papievo romano „Eiti“ pasirodys naujas rašytojo romanas buvo tikrai netikėta. Taigi „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – ketvirtasis Valdo Papievio romanas. Iš pirmo ir viršelio žvilgsnio – nelietuviškai gražus, nes jau antrasis V. Papievio tekstas, kurį puošia Prano Gailiaus piešiniai.

Turiu prisipažinti, kad, paėmus į rankas šią knygą, sutrikau – vien dėl to, kad, skaitydama anotaciją ir galinį viršelį puošiančius skaičiusiųjų vertinimus, taip ir nesupratau, apie ką ši knyga ir kodėl ją verta skaityti. (Beje, panašų įspūdį išgirdau iš dar kelių žmonių, kurie sakėsi iš anotacijos taip ir nesupratę apie ką, kas, kaip ir su kuo. Tuomet, įpusėjusi knygą, jiems atsakiau, kad, deja, ta knyga neaprašoma, minty turėdama siaurą ir griežtą anotacijos žanro rėmą, negebanti apibrėžti to, kas yra šios knygos esmė, – efemeriškos efemeriško gyvenimo atmosferos). Tad, jeigu nutiks taip, kad knygyne paimsite šį V. Papievio romaną į rankas, siūlau iškart žvilgsnį ir mintį fokusuoti ne į galinį viršelį, o atsiversti galinį viršelio atvartą, kuriame – puikus profesorės Violetos Kelertienės tekstas – teisingas tramplinas pasinerti į naujausią V. Papievio romaną.

Kaip kad ir rašo V. Kelertienė, „knygoje nerasite nieko lietuviško“ – taip, tai Paryžiaus istorijos, senų paryžiečių, gyvenančių senuosiuose, prieškario prabangą menančiuose Paryžiaus namuose istorijos, kurias pasakoja Paryžiuje ir ypač Paryžiaus naktyje it namuose besijaučiantis pasakotojas. Taip, tai knyga apie Paryžių, bet, kita vertus, pasakotojui būdinga melancholija ir savirefleksija regisi daugiau nei pažįstama ir labai jau lietuviška, tarsi įaugusi ir niekaip neišpučiama paryžietiško gyvenimo vingrybių ir vėjų.  

Galvojant apie svarbiausią romano pasakojimą kuriančius pasakotojo ir per 90 perkopusios paryžietės Odilės santykius, ima atrodyti, kad šis romanas – tai istorija apie senatvę ir apskritai gebėjimą senti – oriai, šmaikščiai, gracingai, pagreičiais ir su pristabdymais, praradimais ir susitaikymais. Galvodama apie senėjimo liniją, mėginu prisiminti, kas ir kaip apie tai rašė pastarojo dešimtmečio lietuvių literatūroje. Pirmiausia į galvą šauna Kristinos Sabaliauskaitės pirmoji „Silva rerum“ ir Jono Motiejaus Norvaišos linija beigi tas puikus maudynių naktį epizodas. Paskui galbūt rikiuočiau Romualdo Granausko „Trečią gyvenimą“. Tačiau, kad ir kaip būtų, tokio liudijimo, kokį kuria V. Papievis staigiai ir čia pat neprisimenu. Prisimenu visai ką kitką – kad dėl visuomenės psichikos sveikatos (ne tik dėl ekoniminio faktoriaus, kaip būtų galima išsyk pamanyti) kitose šalyse, palyginti su Lietuva, žmonės tomis pačiomis ligomis serga lengviau, lygiai kaip ir sensta oriau.

Grįžant prie romano svarbiausiosios – petit dame Odilės – ji, romano pasakotojo žodžiais tariant, it „Prusto romanuose aprašyto saulėlydžio, belle époque žlugimo kūdikis“. Lengvu kursyvu brėžiamas Odilės gyvenimo žemėlapis iš pirmo žvilgsnio atrodo labai trapus ir fragmentiškas, tačiau tų fragmentų užtenka įsivaizduojamo praėjusio ir esančio gyvenimo dėlionei sudėlioti.

Romano pradžioje pasakotojas klausia: „savaime suprantama, jog autorius, pasakotojas ir personažas – tai ne tas pats, bet ar iš pasakotojo ir personažo nieko apie juos sukūrusį autorių negali pasakyti?“ Tai, žinoma, klausimas apie Odilę, leidžiantis pasakotojui į savo pasakojimą grakščiai įterpti Odilės sukurtus ir kadaise publikuotus apsakymus, ištraukas iš jos dienoraščių, kurie viso romano kontekste pasirodo kaip dar viena papildoma ir papildanti romano melodija, leidžianti pasakotojo subtiliai grojamai muzikai suskambėti dar sodriau. Metaforas miniu neatsitiktinai, nes jų kupinas romanas, lygiai kaip ir įvairiausių asociacijų, lyginimų, vertinimų ir sykiu – įsivertinimų, neretai pernelyg nuosaikiai paprastų, kad ir tokių: „aš jiems buvau reikalingas tik tiek, kiek galėjau jų buitį palengvinti, jie man – kiek dienpinigių iš smulkių darbų pas juos užsidirbdavau.“ Tačiau tokios mintys tik retakarčiais perskrodžia šį iš pirmo žvilgsnio paprastą, tačiau iš tiesų – keliasluoksnį ir įmantriai suregztą pasakojimą, kuriame nuolat kinta pasakotojo ir veikėjų žiūros taškai, o pirmuoju asmeniu dėliojamą pasakojamą istoriją pertraukia Odilės ir jos aplinkos žmonių dialogai, grakščiai sugulantys į ypatingą ir kitokį V. Papievio sakinį. Žinoma, jis elegantiškas, bet sykiu ir kampuotas, o retkarčiais ir netikėtas, priverčiantis skaitytojo vidinę klausą suklusti ir deramai įsiskaityti.

Jeigu reikėtų išskirti vieną iš įdomiausių romano klausimų, šiuo metu rinkčiausi Odilės draugo dailininko Sebastiano retorinį atsidūsėjimą: „Ar nesutiksi, Odile, kad viskas, kas bent truputėlį kitaip, nei buvo mūsų laikais, mums jau savaime prasčiau?“

Skaitydama šį naujausią V. Papievio romaną, nuolat ieškojau galimų asociacijų, tų savotiškų patvirtinimų, kad ir kažkas kitas taip rašo. Pirmiausia kas šovė galvon – tai praėjusių metų nobelistas, tikras paryžietis ir asmeninio Paryžiaus įliteratūrinimo meistras Patrickas Modiano. Žinoma, asociacija labai drąsi, kupina pertarų ir prieštarų, tačiau bendro vardiklio visgi esama – atmosferos, asmeninio žvilgsnio į Paryžių, per kadaise sutiktus ir greta buvusius žmones. Tik priešingai nei P. Modiano, V. Papievio romanui pristinga to skaidraus pakylėtumo ir grakštaus ilgesio, kuriuos uždengia ar peršviečia šiaurietiška melancholija ir savirefleksija, o retais sykiais ir savimenka.

Užvertusi romaną, prisiminiau jau anksčiau minėtą klausimą – tai apie ką jis?  Vilčiausi sakyti – apie kasdienybę, jos paraštes ir permainingus santykius su tikruoju (gyvenimo) tekstu, apie du nesusisiekiančius, bet neatskiriamus – Odilės ir pasakotojo – pasaulius. Juos pažinus, klausimas, ką romano pavadinime veikia paantraštė „Oro uostų vienatvė“ – tampa itin aktualus ir atkleidžiantis keistą disonansą. (Todėl drįstu siūlyti tiesioginių oro uostų čia net ir neieiškoti – tą sakau, nes patyriau, kad esama ir tokių paieškų, išgirdus romano pavadinimą).

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...