captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Graikijos krizė iš dešiniųjų varpinės

Jei daug dėmesio skiriame Graikijos krizei, tai ne tik dėl to, kad tai viena šios vasaros aktualiųjų temų, bet ir dėl to, kad net ir dalyko žinovai nesutaria, kaip tą problemą spręsti. O tai jau rimta, nes jei ir ekspertai blaškosi, ką galvoti bei daryti eiliniams žmogeliams? Šioje apžvalgoje bandysime kuo aiškiau pristatyti konkuruojančius požiūrius.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Jei daug dėmesio skiriame Graikijos krizei, tai ne tik dėl to, kad tai viena šios vasaros aktualiųjų temų, bet ir dėl to, kad net ir dalyko žinovai nesutaria, kaip tą problemą spręsti. O tai jau rimta, nes jei ir ekspertai blaškosi, ką galvoti bei daryti eiliniams žmogeliams?

O tie eiliniai žmogeliai – ne tik Graikijos, bet ir visų kitų euro zonos šalių mokesčių mokėtojai, kuriuos ši krizė vienaip ar kitaip paliečia. Šioje apžvalgoje bandysime tik kuo aiškiau pristatyti konkuruojančius požiūrius, kol kas nesiaiškindami, kuris iš jų teisingas.

Pirmiausia, šiek tiek konteksto. Pradėkime nuo tų publicistų, kurie laikomi (ir save laiko) politiškai dešiniaisiais, daugmaž pritariančiais laisvosios rinkos šalininkų liberalų ir konservatorių nuomonei. Kitą kartą plačiau aptarsime jiems prieštaraujančius kairiuosius – socialistus.

Taigi nuosaikios konservatyvios minties amerikiečių žurnalo „National Review“ redaktoriai rašo, kad graikams referendumu nesutikus priimti jiems pinigus skolinančiųjų institucijų siūlomų sąlygų, pasigirdo „perversiška idėja, pareikšta ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, kad kitos šalys turi „gerbti“ graikų pasirinkimą“.

Ką gi, žurnalo redaktorių žodžiais, ši „perversiška“ idėja reiškia? Ogi tai, kad „likęs pasaulis turi palankiai žiūrėti į graikų rinkėjų norą pasinaudoti kitų žmonių pinigais ir tada Graikijai pasiūlyti dar daugiau pinigų lengvesnėmis sąlygomis.

Bet šitokia praktika neturi nieko bendro su demokratija, kurios esmė yra tai, kaip šalį tvarkyti viduje. Šitokia praktika yra ne kas kita kaip tarptautinis socializmas, nes socialistinės valstybės išleidžia kitų žmonių pinigus taip pat veiksmingai, kaip socialistai juos „patvarko“ šalies viduje. Jie tik stengiasi, kad jų skolas apmokėtų kiti.    

Taigi ponia A. Merkel, nors vėliau savo žodžius sugriežtino, vis tiek atrodo tikra minkštuolė, kaip ir Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi, nors jo draugiškumą Graikijai reikia interpretuoti iš dalies kaip inestavimą į būsimų paskolų Italijai perspektyvą.

Kitas argumentas, – tęsia „National Review“ redaktoriai, – yra tas, kad tos per pastaruosius šešerius metus graikams suteiktos paskolos sunaudotos tik tam, kad būtų kreditoriams sugrąžinti anksčiau Graikijos vyriausybių pasiskolinti pinigai, todėl „patys graikai iš jų nieko negavo“.

Šitą argumentą labai mėgsta kairuoliškos nevyriausybinės organizacijos, kurios dabar prisiėmė šunadvokačių, ginančių mokėti neišgalinčias vyriausybes, vaidmenį.

Tačiau jeigu pirma paskola apmokama iš antros, tai pirmoji iš tiesų buvo graikų naudai. O jei antra paskola apmokama iš trečios, trečia iš ketvirtos, ketvirta iš penktos ir taip toliau arba iki begalybės, arba viską baigiant skolos nurašymu, tada iš tiesų reiktų sakyti, kad graikams buvo duota ne paskola, bet tiesiog subsidija arba dovana.  

Štai tokia padėtis Graikijos atžvilgiui dabar ir yra. Ir sumos čia tikrai nemenkos. Graikija ko gero gali būti pati dosniausiai oficialiai paremta šalis istorijoje – gavusi kažkur tarp truputį mažiau ir truputį daugiau nei tris šimtus milijardų eurų.

Trečiasis argumentas dar tas, kad didelė šių pinigų dalis Graikijai suteikta ne jos pačios labui, o eurui „išgelbėti“. Tai iš dalies tiesa, – sutinka „National Review“ redaktoriai, – tačiau Tarptautinio valiutos fondo atveju tuo gėdingai pažeidžiama fondo atsakomybė šalims už Europos ribų.

Jeigu fondui nebūtų vadovavusi buvusi Prancūzijos ministrė Christine Lagarde, jis beveik tikrai nebūtų skyres tokių didelių sumų tiems dviems liūdniems Europos kazusams – Graikijai ir eurui. Užtat ir laukiame greito jos atsistatydinimo.

Tačiau veikė ar neveikė čia motyvas gelbėti eurą (o p. A. Merkel atveju –  saugoti Vokietijos bankus), faktas tas, kad Graikija sulaukė pinigų.

Dar vienas argumentas teigia, jog Graikija „prisikentėjo pakankamai“. Pagal galimus apskaičiavimus pragyvenimo lygis Graikijoje išties nusmuko apie ketvirtadalį per pastaruosius penkerius metus, nepaisant to, kad buvo įsisavintos minėtos didelės išmokos.

Bet mes paklaustume, – rašo toliau „National Review“ redaktoriai, – kur ir kam tie pinigai nuėjo, nes ta jų dalis, kuri „atiteko graikams“, ne visada, matyt, atsidūrė vargšų žmonių kišenėse. Tačiau dar svarbiau būtų nurodyti, jog graikų gyvenimo standartai krito kaip tik todėl, kad jie išsireikalavo  prisijungimo prie valiutos, kuri jų ekonomikai per brangi.

Tam, kad sugebėtų konkuruoti su šiaurės europiečiais, graikai turėjo imtis vadinamososios „vidaus devalvacijos“, o tai reikštų sutikti su gyvenimo lygio kritimu maždaug trečdalį. Tai ne euro defektas, bet jo ypatybė.

Graikų gyvenimo standartai turėtų smukti dar daugiau (ir pačiu skausmingiausiu būdu), jeigu būtų siekiama, kad šalis liktų prie euro, todėl būtinai reikėtų užsienio subsidijų šio smukimo skausmui sumažinti, net ir tuo atveju, jei Graikija savo finansus tvarkytų protingiau.  

Visos graikų vyriausybės, įskaitant Syrizą, viešuosius finansus tvarkė prastai. Karpant valstybės išlaidas, aplenkta daugybė per dosnių gerovės programų, ypač ankstyvas išėjimas į pensiją, o valstybiniai mokesčiai sunkiausiai smogė pajamas generuojančiai vidurinei klasei bei pramonės įmonėms.

O vis dėlto pagrindinė problema, su kuria graikai susiduria ir kuri juos pasmerkia nuolatinei krizei, yra jų noras likti euro zonoje – tas siekis  vienija visas Graikijos partijas bei referendume balsavusiuosius ir „taip“, ir „ne“.

Ir kol graikai priklausys euro zonai, tol jiems reikės pinigų iš užsienio, kad užkirstų kelią tolesniam savo ekonomikos smukimui ir vis kylančiam nedarbui. Jie neįstengs grąžinti šių naujų skolų ir jiems vis sunkiau bus mokėti už jas reikalaujamas palūkanas.

Užtat ir ima atrodyti, kad Graikijos valdžios derybų strategija yra sukurti humanitarinę krizę kaip būdą priversti Europos „partnerius“ graikams žūtbūt „primesti“ eurų, kad juos išgelbėtų“, – teigia „National Review“ redaktoriai, kartu įspėdami, jog kreditoriai ant to „kabliuko neužkibtų“, idant neatsirastų dar daugiau „nelaimingųjų, kuriuos reikia gelbėti“.

Tačiau Graikijos problemą vis dėlto išspręsti reikia. Kaip? Wolfgangas Schäuble, kietasis Vokietijos finansų ministras, užsiminė apie galimybę Graikijai išstoti iš euro zonos bent „laikinai“ ir vėliau sugrįžti, keičiant laikinai įteisintą vietos valiutą atgal į eurus, bet  palankesniu kursu.  

Panašų, tačiau platesnį siūlymą pateikė ir žurnalo „National Review“ redakcija – būtent, „padalyti eurą į dvi Europos valiutas, šiaurės ir pietų eurą. Tai vienu ypu padėtų visai Viduržemio jūros regiono Europai ir tuo pačiu euro problema išsispręstų labai ilgam laikui“.

Plačiau šį savo siūlymą redaktoriai išdėstė kitame straipsnyje, rašydami, jog „geriausias visapusiškas siūlymas Europai būtų sukurti Graikijai skolų palengvinimo būdą mainais į jos išstojimą iš euro zonos. Tada Graikija pereitų prie naujos drachmos, kurios vertė kitų valiutų atžvilgiu kristų ir taip Graikijos eksportą bei turizmą padarytų pigesnius ir patrauklesnius.

Po trumpo, skausmingo pereinamojo periodo Graikija pagaliau pradėtų kapstytis iš ilgai trukusio nuosmukio. Šalį vis tiek slėgtų socialistinė vyriausybė, įsitikinusi, jog šaliai galima suklestėti be saiko skolinantis pinigų ir keliant mokesčius daugiau jų turintiems.

Bet ir ši našta būtų mažiau paralyžiuojanti nei likti su valiuta, verčiančia graikus 30-ia procentų mažinti savo pragyvenimo lygį tam, kad taptų konkurencinga šiaurės Europai.  

Pagal tą patį principą, jeigu Briuselis ir Europos centrinis bankas padalytų eurą į pigesnį „pietų eurą“ ir vertingesnį „šiaurės eurą“, tuomet visa Viduržemio jūros regiono Europa pradėtų tikrą ūkio atsigavimą, finansuojamą realaus augimo ir eksporto, bet ne begalinių paskolų, o šiaurės Europos mokesčių mokėtojams irgi liktų daugiau jų pačių užsidirbtų pinigų.

Po neišvengiamo ardymosi periodo Europa pradėtų džiaugtis didesniu augimu, labiau subalansuota ekonomika ir mažesniu turto iššvaistymu.  

Dabar graikai laikosi įsikibę į eurą, verčiantį juos taupyti taip, kaip jie sako nebenorintys toliau daryti, o Europos pagrindinės institucijos bei jų vadovai pasiryžę visus prikalti prie tokio pinigo, kuris Europą padalijo į dvi priešiškas stovyklas – turtingas donorų šalis ir nepasiturinčius donorų klientus.

Ir visa tai tik dėl prietaringo tikėjimo valiuta ne kaip vertės saugykla ar mainų tarpininke, bet kaip amžinos politinės vienybės simboliu“.

Taigi daugelis dešiniųjų mano, jog Atėnams įsijungti į pinigų sąjungą, kurią kontroliuoja Frankfurtas, Berlynas, Paryžius ir dar kiti, bet tik ne Atėnai, buvo rimta klaida.

Kita didelė klaida – išvis įvesti eurą į šalis, kurių nejungia viena bendra valstybė. Taip įsitikinę ir daugelis kairiųjų. Gal ties abejonėmis euru gali susitikti ir dešinieji, ir kairieji? Apie tai kitą kartą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...