captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Prabilsiantys Vilniaus Lukiškių varpai

Reikšmingas kultūros  šių dienų įvykis sostinėje – pradėtas montuoti varpų muzikos instrumentas – karilionas.  Varpų gausmas sklis iš greta Lukiškių aikštės stovinčios Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšto. Tai bus Vilniaus dominikonų vienuolijos svajonių ir lūkesčių išsipildymas; o kartu ir didelis džiaugsmas visiems miestelėnams.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Reikšmingas kultūros  šių dienų įvykis sostinėje – pradėtas montuoti varpų muzikos instrumentas – karilionas.  Varpų gausmas sklis iš greta Lukiškių aikštės stovinčios Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšto. Tai bus Vilniaus dominikonų vienuolijos svajonių ir lūkesčių išsipildymas; o kartu ir didelis džiaugsmas visiems miestelėnams.

Iš  Olandijos atgabentas net 61 varpo suderintas rinkinys.  Didžiausias jų – aukščiu sulig nemažu žmogumi;  jo svoris yra trys tonos ir 360 kg, mažiausio svoris – tik 8 kg. Varpai vardiniai: tai įrašyta jų bronzoje; didžiausias – Lukiškių Dievo Motinos, su įrašu „Kad būtų suvilgytos sudiržusios širdys“, antras didumu – šv. Dominykas, skelbiantis „Aš nulietas, kad dėkočiau Dievui už pamokslininkų ordeną“,  trečiasis – šv. Kristoforas, Vilniaus miesto varpas, sakantis „Jei miesto Dievas nestato, veltui statytojai vargsta / Jei Dievas miesto nesaugo, veltui sargybiniai budi“.

Kiekvieno kito įrašai labai prasmingi, pažymintys bažnyčios ar krašto istorijos įvykius, pagerbiantys šventovės statytojus ir rėmėjus. Štai vienas mažesniųjų skirtas šviesios atminties profesorei Vandai Zaborskaitei,  mūsų švietimo sistemos posovietinės reformos įkvepėjai. Kiekvieno varpo pečiai apjuosti ornamentu, o tarp jo pynių – tradicinis lotyniškas  įrašas, paminintis liejyklos vardą „Eusbouts  Astensis me fecit“ (Mane nuliejo  Eijsbouts dirbtuvėje Astenoje). Liejybos kokybė  puiki, mat olandų meistrų patirtis kaupiama, jau įpusėjus ir antrą šimtmetį. Kartu su vilniškiais čia neseniai buvo išlietas ir varpas  Paryžiaus Notre Dame katedrai.

Vilniaus karilionas, kaip ir dera sostinei,  bus didžiausias ir moderniausias Lietuvoje. Varpus pašventino Jo Ekselencija Vilniaus vyskupas Gintaras Grušas. Atvykę iš Olandijos specialistai jau pradėjo jų kėlimo į bokštą, montavimo ir derinimo darbus, truksiančius kelias savaites. Varpų skambėjimas lydės ne tik religines šventes, bet ir valstybines datas, svarbių istorinių įvykių minėjimus.

Pirmasis koncertas karilionu numatomas rugsėjo 6 dieną, atidarant penktąjį  tarptautinį Šv. Jokūbo sakralinės  muzikos festivalį. Lėšos tokio užmojo projektui įgyvendinti gautos daugiausia iš Europos regioninės plėtros fondo. Prisidėjo taip pat ir  privatūs rėmėjai. Garbė jiems, o ypač   projekto iniciatoriams – Vilniaus domininkonų vienuolijai!

Tikėtina, kad kariliono muzika suteiks gyvastį  iki šiol kultūrinių įvykių nuošalyje likusiai Lukiškių aikštei.  Juk artėja valstybės šimtmečio sukaktis, o sostinės centrinė viešoji erdvė turi tapti patraukli pilietiškumo raiškai.

Lietuvoje iki šiol buvo du karilionai – Kaune ir Klaipėdoje. Beje, jų varpai – taip pat iš tos pačios liejyklos. Olandija, Belgija ir Šiaurės Prancūzija – tai šalys, kuriose XVII a. viduryje buvo sudaryti pirmieji karilionai. Gal tai buvo atsakas į Rytų bažnyčios tradicijoje vis tobulinamą rankinį skambinimą   varpų rinkiniu. Įdomu, kad istorinėje praeityje ir Vilniaus rotušė yra turėjusi Karaliaučiuje 1725 m. liedintą varpų rinkinį.

Karilionas apskritai yra ypatingas instrumentas, viena ryškiausių jo savybių – individualumas, nes dviejų vienodų  pasaulyje nerasime. Skambinant varpu, greta aukšto smūginio garso girdimas neryškus pagrindinis tonas, – jis skamba kaip kombinacinis, žemas bosinis tonas, o taip pat girdimos gausios obertonų samplaikos.

Karilionieriai, žmonės, muzikuojantys šiuo instrumentu, tvirtina, kad varpas turtingas viskuo – geba skleisti labai charakteringą garsą, juo išgaunama harmonija, ritmas. Prakilnūs varpų garsai gražiai įsilieja ir į šiuolaikinio modernaus gyvenimo šurmulį.

Varpo istorija prasidėjo Rytų tautų kultūrose. Tačiau pradžioje tai tebuvo iš metalo skardos sukniedyti dirbiniai, dažniausiai keturkampės skerspjūvyje formos.

Legenda byloja, kad pirmąjį bronzinį varpą apie 410 m. nuliedino vyskupas Poncijus Meronijus  Paulinas, formą nusižiūrėjęs iš vėjų blaškomos pievų gėlės – varpelio. Vyskupas gyveno Italijos šiaurinėje provincijoje Kampanoje, Nolos miestelyje. Nuo tada didelis varpas lotyniškai vadinamas „campana“, o mažas signalinis arba „signaturka“ – „nola“; tokiais vardais jie įrašyti ir bažnyčių inventoriuose. 

Bažnyčiose varpai pradėti naudoti nuo VI amžiaus. Šaukimą į pamaldas varpais įvedė popiežius Sabinijonas 604 m. Nuo 703 m. pradėta jais skambinti ir per laidotuves.

Palaipsniui varpas tapo labai svarbus bažnyčios liturginis priklausinys. Atsirado tradicija juos pakrikštyti prieš įkeliant jį į bokštą, apgaubus krikšto marškinėliais. Jų vardai parenkami pagal bažnyčių titulus arba fundatorių,  dignitorių atminimui.

Varpo dūžiai, ataidintys iš bažnyčios bokštų – tai tarytum Dievo balsas žmonėms. Jie tris kartus per dieną kviesdavo sukalbėti Viešpaties angelo maldą. Varpais taip pat skelbiami svarbūs bendruomenės įvykiai: bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės. Laidotuvių metu jie aidi tarsi palydos žingsniai, monotoniškai ir graudžiai iškilmingai:  Dūšia dangun, kūnas – žemėn... Tad varpų garsai apskritai ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės link amžinybės.

Viduramžiais liaudyje plito tikėjimai, kad varpo garsai gelbsti sielas iš skaistyklos, nubaido piktąsias dvasias, sustabdo epidemijų plitimą, nukreipia audras ir kitas gamtos stichijas. Apie tai byloja ir įrašai kai kuriuose varpuose.

Apskritai varpo sampratą visais laikais formavo istorinio meto pasaulėžiūra. Prūsijoje drausta varpais skambinti audros metu. Istoriografiniai šaltiniai mini net apie priesaikos sutvirtinimą, atliekamą po varpais. Tautosakos kūriniuose, legendose ir padavimuose varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną.

Taip smarkiai sureikšminus bažnytinius varpus, jie būdavo gaminami kaip meno kūriniai: ornamentuojami, puošiami dvasingais lotyniškais posakiais, citatomis iš šv. Rašto, šventųjų atvaizdais. Tad varpai,  sukaupę savyje technologijos, meno ir istorijos verčių aspektus, yra vertingi kultūros paveldo objektai. Kartu tai jungtis tarp istorinės praeities ir dabarties.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...