captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Amerikoje vis dar nedraudžiama kitoniškai mąstyti

Liepos 4-oji – Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės diena. Ta proga siūlome susipažinti su konservatyvaus Vašingtono žurnalisto Patricko J. Buchanano tekstu, rodančiu, jog Amerikoje vis dar galima laisvai skelbti didžiai kontroversiškas mintis. 
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Liepos 4-oji – Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės diena. Ta proga siūlome susipažinti su konservatyvaus Vašingtono žurnalisto Patricko J. Buchanano tekstu, rodančiu, jog Amerikoje vis dar galima laisvai skelbti didžiai kontroversiškas mintis. 

P. J. Buchananas savo paties ir kitų vadinamųjų „paleokonservatorių“  įsteigtoje svetainėje „American Conservative“ kritikuoja Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo sprendimą, atveriantį kelią susituokti  dviems tos pačios lyties asmenims.  

Amerikoje devynis teisėjus turinčio Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiai toli gražu ne visada priimami vienu balsu. Šiuo atveju tik 5 teisėjai palaikė homoseksualų vedyboms palankią nuomonę, o net 4 jos nepalaikė.

Taip jau išėjo, kad nedidelei daugumai šįkart vadovavo šiaip jau konservatyvus, dar prezidento R. Reagano paskirtas teisėjas, katalikas Anthonys (sutrumpintai Tonys) Kennedys.

Kitas katalikas, žurnalistas P. J. Buchananas šį sprendimą kritikuodamas pirmiausia pacitavo juodaodžių pilietinių teisių sąjūdžio vadovo, pastoriaus dr. Martino Liutherio Kingo brolėčios, taip pat krikščionės, tačiau protestantės Alvedos King žodžius, kad „prigimtinė teisė, Dievo įstatymas visuomet turi pirmenybę prieš žmonių įstatymą“. O ir „šiuo klausimu paskutinį žodį tars Dievas“.

„Tačiau šiuo metu, – tęsė P. J. Buchananas, –  tos pačios lyties žmonių vedybos pagal mūsų šalies įstatymus leistinos, nes gėjų ir lesbiečių teisė tuoktis, girdi, įrašyta į Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos 14-ąją pataisą. Mes lig tol to neįžvelgėme T. Kennedys pamatė, įžiūrėjo tai, ko nė vienas ankstesnis teismas nebuvo pastebėjęs.“

„Šis sprendimas absurdiškas, – toliau rašė P. J. Buchananas, – tačiau tai dar vienas žingsnis pirmyn toje revoliucijoje, kurią paskelbė italų marksistas Antonio Gramsci, kai pasakė, jog Vakarų nelaimėsime tol, kol nepaveiksime jų kultūros.

Nes tik pakeitę kultūrą, pakeisime tai, ką žmonės mąsto ir kuo tiki.

Tada nauja karta ne tik priims, bet ir šventu dalyku palaikys tai, ką jų tėvai būtų atmetę ir kam būtų priešinęsi ligi mirties.“

„Tik pagalvokime, kokias pergales A. Gramscio revoliucija jau pasiekė mūsų laikais“, – ima skaičiuoti P. J. Buchananas.

Pirmoje vietoje – tai visiškas mūsų tautos gimtojo tikėjimo, krikščionybės, išstūmimas iš Amerikos viešojo gyvenimo ir švietimo įstaigų. Antroje – senos moralinės tvarkos sugriovimas legalizuojant, priimant ir netgi švenčiant tai, ką senoji moralės tvarka laikė esant socialiai kenksminga ir etiškai dekadentiška.

O kokie dramatiški pokyčiai čia įvyko?  Štai jie.

Iki XX-ojo a. aštuntojo dešimtmečio pradžios Amerikos psichiatrų asociacija homoseksualumą laikė psichikos sutrikimu. Iki dabartinio šimtmečio pradžios homoseksualūs veiksmai buvo laikomi iškrypimu, netgi kriminaliniu nusikaltimu. Dabar homoseksualumas yra nauja teisė, kurią saugo konstitucija.

Panašiai ir su abortu. Į jį irgi žiūrėta kaip į gėdingą, nuodėmingą, nusikalstamą veiką, kol Harry Blackmunas ir šeši kiti aukščiausieji  teisėjai 1973 m. nenusprendė, jog teisė į abortą slypėjo Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos 9-ojoje pataisoje.

Ar pasikeitė Konstitucija? Ne, ji liko ta pati, tačiau pasikeitėme mes, kaip A. Gramscis ir prognozavo.

Mums dabar teigiama, jog Amerika tokiais klausimais, kaip abortas ir homoseksualumas, „evoliucionavosi“.

„Vis dėlto, – klausė P. J. Buchananas, – nors mąstymas gali keistis, įsitikinimai taip pat, nors gali keistis ir įstatymai, o viešoji nuomonė tai tikrai pasikeitė – argi gali pakisti dorovės normos?“

Ar 10 Dievo įsakymų, krikščioniškoji tradicija ir prigimtinė teisė, kaip ją apibūdino Tomas Akvinietis – ar visa tai galiojo tik aniems seniems laikams, bet mūsiškiams jau nebetinka?

Jeigu tai, ką teisėjas A. Kennedys birželio 26-ąją nusprendė dėl gėjų vedybų,  atspindi  dorovės tiesas, tai kasgi pasakytina apie krikščionybę, du tūkstančius metų mus mokiusią, kad homoseksualūs veiksmai griauna visuomenę ir moraliai supuvę?

Prieš tris dešimtmečius šis apžvalgininkas buvo smerkiamas dėl to, kad rašė, jog homoseksualai „paskelbė karą žmogaus prigimčiai. Ir prigimtis išsireikalauja baisų atpildą“. Tai neapykantą kurstantys žodžiai.

„Tačiau tada, kai šias eilutes parašiau, – tęsia P. J. Buchananas, – ŽIV virusu užsikrėtusiųjų Amerikoje buvo šimtai. Šiandien jų per visą pasaulį yra milijonai. Siaučia ir lytiškai perduodamų ligų pandemija tarp amerikiečių jaunuolių, prisidėjusių prie nuo septintojo dešimtmečio propaguojamos seksualinės  revoliucijos.“

Ar gali tikras „socialinis progresas“ duoti šitokių rezultatų?

Jeigu priimti tos pačios lyties asmenų sąjungas ir pakelti jas iki vedybų lygio iš tiesų taip pažangu ir taip liudija apsišvietimą, tai kodėl nė viena sėkminga praeities visuomenė nebuvo sumaniusi griebtis tokios puikios reformos? Senoji Romos imperija ir Veimaro respublikos Vokietija – du iš karto į galvą ateinantys labai atlaidaus požiūrio į homoseksualumą pavyzdžiai.

O kur dar lengvai suteikiamos skyrybos – tai buvo viena iš ankstyvųjų socialinių reformų, kurias įgyvendino mūsų elitas. Po to sekė seksualinės  revoliucijos džiugesys, prezervatyvų platinimas tarp nepasiturinčiųjų ir jaunimo, ir visuomeninių organizacijų subsidijuojami abortai, atliekami žūtbūt prireikus, ištikus bėdai.

Vis dėlto, kaip tai atsipirko Amerikai?

Ar kas mato ryšį tarp minėtųjų „socialinės pažangos laimėjimų“ ir to, kad visu Amerikos mastu apie 40 procentų vaikų gimsta ne santuokoje, tarp ispaniškai kalbančių amerikiečių tas procentas išaugo iki 50, o tarp afroamerikiečių – net ligi 72 procentų?

Ar matome sąsają tarp šių betėvių vaikinų ir į stratosferą išaugusių  narkomanijos bei mokslo nutraukimo atvejų ir beveik keturis kartus per pastarąjį trečdalį šimtmečio padidėjusio areštinėse bei kalėjimuose uždarytųjų skaičiaus?

Pastebėjome antraštę, jog tarp baltųjų Amerikoje mirimai dabar nusveria gimimus. Europoje taip jau yra kelis dešimtmečius, joje mažėja toje šalyje gimę gyventojai palyginus su Trečiojo pasaulio žmonėmis, atvykstančiais  iš šiaurinės Afrikos ir Artimųjų Rytų.

„Ir ar esama kokio nors ryšio tarp abortų legalizavimo – 55 milijonai Jungtinėse Valstijose nuo 1973-ųjų – ir mažėjančio gyventojų skaičiaus?“ – klausia žurnalistas P. J. Buchananas krikščioniškus įsitikinimus ginančiame straipsnyje.

Į šį klausimą nuo savęs atsakome: taip. Ir abortai, ir skyrybos, ir seksualinė revoliucija, ir homoseksualizmas bei jo įteisinimas, tuo labiau homseksualų vedybos – visa tai žmonių skaičiaus augimo tikrai neskatina.

Antra vertus, gyvybę reikia gerbti ir puoselėti – vaikams leisti ne tik gimti, bet juos gimusius ir jų motinas bei tėvus saugoti nuo skurdo, išnaudojimo ir visokių žmogaus sukurtų ir galimų pašalinti negandų taip, kad sykį užmegztas vaikelis augtų pačioje geriausioje šeimiškoje aplinkoje. Tuomet niekas neatstos vyro ir moters, tėvo ir motinos sąjungos.

Tačiau kaip tik dalinai dėl to, kad tokios sąjungos dažnai, deja, netobulos, negalima beatodairiškai smerkti ir kitų netobulų sąjungų. Heteroseksualios sąjungos netobulos, kai nesirūpina vaikais ar skriaudžia juos, bet ir kai negimdo. Homoseksualios sąjungos netobulos, nes išvis negali gimdyti vaikų.

Negalima beatodairiškai smerkti homoseksualių sąjungų ir dėl to, kad pasaulis pasaulėžiūriškai įvairus. Amerika kadaise buvo krikščionių dominuojama valstybė, bet dabar krikščionybė yra tik viena iš kelių jos pagrindinių religijų, visai nekalbant apie kitokias pasaulėžiūras ir kitas valstybes.

Todėl šiuolaikiniame pasaulyje santuokas reikia pripažinti esant ir  konfesines, pašventinamas pagal kurį nors vieną iš religinių tikėjimų, ir civilines, švenčiamas be religinių apeigų.

Tad galima likti krikščioniu, neteigiančiu, kad jeigu santuoka ne bažnytinė, tai jos visai nėra, taigi ir gėjams pripažįstančiu teisę tuoktis, bet drauge ir teigiančiu, jog, nors pasaulietinio įstatymo akimis visos santuokos lygiateisės, heteroseksualioji yra artimesnė žmogaus paskirčiai, todėl tinkamesnė ir įsivaikinimui.

Krikščioniui taip pat dera iš visų jėgų stengtis, kad jo aplinkoje būtų kuo mažiau abortų bei skyrybų ir kuo daugiau rūpestingų, tvarkingų šeimų.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...