captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Graikams šokas geriau už bizūną su riestainiu

Daugiau nei pusė – anapus skurdo ribos. Ekonomikos skrydis žemyn ir dar didesnis nedarbas. Į  bevertę ir nuvertėjančią vietos valiutą konvertuotos sąskaitos,  o tai iš esmės reiškia  lėšų nusavinimą, negrąžintas būsto paskolas, nesumokėtas sąskaitas. Visa tai nutiko ne Graikijoje. Bet jau poryt  gali prasidėti būtent čia.
Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau nei pusė – anapus skurdo ribos. Ekonomikos skrydis žemyn ir dar didesnis nedarbas. Į  bevertę ir nuvertėjančią vietos valiutą konvertuotos sąskaitos,  o tai iš esmės reiškia  lėšų nusavinimą, negrąžintas būsto paskolas, nesumokėtas sąskaitas. Visa tai nutiko ne Graikijoje. Bet jau poryt  gali prasidėti būtent čia.

Prieš 15 metų bankrutavusi Argentina šiai Europos Sąjungos ir eurozonos valstybei galėtų papasakoti dar daugiau. Apie plėšimus parduotuvėse, butuose, gatvėse, apie iš nevilties sužvėrėjusius šiaip jau normalius  gyventojus. Apie jausmą, kai iš tiesų nebeturi ką padėti ant stalo. O tai ne visai tas pats, kaip liūdėti dėl perpus sumažėjusios pensijos ar algos.

Ir apie tai, kad neturėdamas jokio darbo ir jokios vilties, kažkaip visai kitaip pradedi įsivaizduoti pensijos amžiaus padidinimą, nes toje realybėje šis padidinimas ar dar kas nors panašaus nebeturi jokios realios prasmės.
Bet Graikijoje gali būti blogiau. Ji nėra didi prekiautojų ir gamintojų šalis.  Priešingai nei toje pačioje Argentinoje,  kurią timptelėjo aukštyn iš duobės staiga pradėjusios didėti pasaulinės grūdų kainos, ji beveik neturi ką eksportuoti.  Jos viltis – geografija, geras oras ir turistai. Bet kodėl jie turėtų ištempti skęstančią ir pingančią šalį, jeigu jų pinigų nepakako geresniais laikais?

Šiaip jau visa tai nebuvo jokia paslaptis. Visus tuos penkerius metus, kai graikai tampė savo skolų gumą, analitikai kūrė futuristinius scenarijus.
Bet graikams, regis, šis praregėjimas atėjo tik užvakar. Išsirikiavus į eilę prie uždarytų bankų, pasaulis ir jo grėsmės pradeda atrodyti kitaip. Kuo didesnė eilė, daugiau ištuštintų bankomatų,  tuo ryškesnis vaizdas. Panašiai kaip po svaigaus baliaus  paryčiais įšokus į ledinį vandenį.

Graikų pensininkas laukiantis pensijos Nacionaliniame banke. Reuters/Scanpix nuotr.

Tai – dar tik preliudija, bet šoko žymė apčiuopiama. Greitosios apklausos rodo: vis daugiau Graikijos gyventojų linkę pritarti kreditorių nustatytoms sąlygoms, nors dar prieš 4 dienas  bandė išvengti.

Net ir spėjant, kad šią ribinę situaciją linksmasis Graikijos premjeras Aleksis Tsipras ir visada atsipūtęs jo finansų ministras primetė apgalvotai, faktai lieka faktais – duetas mažina savo aroganciją ir jau sutinka  nusilenkti kreditoriams ar net atšaukti referendumą. Keletas dar likusių išlygų esmės nebekeičia. Šoko terapija padėjo.

Žinant graikišką reikalų tvarkymo stilių,  galutinių apibendrinimų negalima daryti niekada. Patirtis juk neeilinė. Demokratijos lopšio ir civilizacijos šventovės palikuonys įsmuko į euro klubą klastodami savo šalies rodiklius. Lyg ir to dar būtų negana, sukūrė puikias savo įžūlumu  schemas Europos Sąjungos paramos lėšoms siurbti. Daugybę metų gana išmaniai vedžiojo už nosies tarptautinius kreditorius ir  didelę dalį savo gerovės dengė kitų šalių sukurta pridėtine verte. Pusantro milijardo, kurio negavo Tarptautinis valiutos fondas – tik ašara. Iš viso reikia grąžinti 240 milijardų.

Vis dėlto užvakar graikai kai ką suprato. O jeigu kuris dar nesuprato, pajuto  tikrovę kaulų smegenimis. Kai kieme – vilkas, tvarkos reikalaujantis kaimynas nebeatrodo toks atgrasus. Bet kai kas susiprato dar anksčiau, maždaug tuomet, kai į valdžią Graikijoje atėjo taisykles dar kartą sulaužyti pažadėję populistai.

Plakatai Graikijoje, raginantys referendume balsuoti „Ne“. Reuters/Scanpix nuotr.

Europos Sąjungos viršūnės ir  nuosekliai sunkiami kreditoriai pagaliau atrado – Graikija blefuos iki paskutinės sekundės ir pasiriš kaklaraiščius tik tada, kai bus įvaryti į kampą, nebeturės nė šešėlio vilties. Šią savaitę maždaug taip ir nutiko.
Šios faktiškai jau seniai bankrutavusios valstybės  ministras pirmininkas ir jo finansininkas dabar taip pat jau žino – minkštakūne tradiciškai laikoma Europos Sąjunga  vis dėl to turi ne tik šiokius tokius nagus, bet net ir šiokį tokį stuburą. 
Kai  derybininkai nusiima kaukes ir išsirengia beveik nuogai, ateina laikas  deryboms. Jis atėjo. Penkeriais metais per vėlai. Bet geriau negu nieko.

Šiandien yra akivaizdu, jog geriausias vaistas šiai valstybei buvo ne upeliu tekantys milijardai, o šoko terapija. Pasireiškusi dar visai lengva forma ir vos keletą dienų, padarė tai, kas nepavyko mojuojant bizūnu ir riestainiu.
Iš tiesų nuoširdžiai gaila šios valstybės žmonių, ypač tų, kurie nebeturi iš ko rinktis – pensija ar pašalpa yra ir bus vienintelė jų paspirtis. Bet gailint vis dėl to negalima pamiršti, kad populistus į valdžią jiems renka  ne Briuselis, ne Centrinis Europos bankas  ar Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde. Išsirenka  patys.

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...