captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Europa turi gelbėti bėgančius nuo teroro, karų, skurdo

Viena didžiųjų Europos problemų – ką daryti su šimtais ar net tūkstančiais į jos krantus atplaukiančių, prieglobsčio ir pagalbos maldaujančių bėglių? Jei padėtis tuose kraštuose, iš kurių atplūsta, greitai nepagerės, šie žmonės iš laikino prieglobsčio prašančiųjų taps ilgam Europoje apsigyventi norinčiais imigrantais.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Viena didžiųjų Europos problemų – ką daryti su šimtais ar net tūkstančiais į jos krantus atplaukiančių, prieglobsčio ir pagalbos maldaujančių bėglių? Jei padėtis tuose kraštuose, iš kurių atplūsta, greitai nepagerės, šie žmonės iš laikino prieglobsčio prašančiųjų taps ilgam Europoje apsigyventi norinčiais imigrantais.

Kaip penktadienį rašė Suomijos regioninis dienraštis „Kainuun sanomat“, „pabėgėliai nesudaro pavojaus Europos gerovei, jeigu jų našta paskirstoma teisingai. Tačiau tai ES šalių narių solidarumo klausimas, pagal kokį principą bus pasidalijama prieglobsčio prašančiaisiais.“

„Be to, juk reikia dar ir ilgalaikių priemonių kovojant su nelegaliu žmonių gabenimu ir šalinant bėglių srautų priežastis. Akivaizdu, jog tik tokie žmonės, kurie tėvynėje gyvena nepakenčiamomis sąlygomis, patiki savo gyvybę slaptą žmonių gabenimą organizuojančioms nusikaltėlių gaujoms“, – aiškino Suomijos provincijos laikraštis.

Nuo savęs pridursime, jog tos gaujos atsiranda tik todėl, kad yra didžiulis poreikis bėgti iš tėvynės, tad gyvenimo sąlygų ten gerinimas yra visų – ir tų šalių, ir Vakarų politikų – pirmoji užduotis. 

Kaip teigė Vokietijos dešiniųjų liberalų nacionalinis dienraštis „Frankfurter Allgemeine“, „čia negalima apsigauti. Šimtų ant laivų sugrūstų žmonių vaizdai kelia pasigailėjimą, paskendusiųjų skaičiai nepakenčiami.

Kanclerė A. Merkel pabėgėlių klausimą vadina pačiu didžiausiu iššūkiu, kurį ji Europos Sąjungos istorijoje yra mačiusi. Tačiau šis iššūkis laikui bėgant taps daug, daug didesnis. Šioje prognozėje nėra nieko viltingo.“

O Danijos dienraštis „Jyllands-Posten“ pridūrė, jog šiuo metu Europą kankina dar ir kitos problemos: Graikijos krizė, Europos Sąjungos santykiai su Rusija, Didžiosios Britanijos premjero noras iš naujo derėtis dėl savo šalies narystės ES sąlygų.

Vis dėlto „imigracijos spaudimas darosi vis dramatiškesnis. Didelis migrantų skaičius žemynui tapo grėsmės simboliu. Europos civilizacija negali priimti tokio tautų kraustymosi, kuris gresia visiems laikams Europą permainyti.

Deja, daugelis ženklų rodo, kad Europos Sąjungos šalys narės negali prieiti prie vieno bendro atsakymo. Kai kurios iš jų išsisuka iš bendradarbiavimo ir reikalauja išimčių sau. O imigracijos spaudimą Europa gali pasitikti tik bendru frontu likdama stipri ir priešindamasi toms žmonių gabenimo gaujoms, kutrios kiekvieną skilimą išnaudoja savo naudai“, – rašė Danijos Orhuso laikraštis.

Taigi Europos Sąjungos politikoje pabėgėlių klausimu kol kas daug neaiškumų. Tos politikos arba dar nėra, arba dėl to, kas joje jau ryškėja, yra daug nesutarimų.

Štai per savo aukščiausiojo lygio susitikimą praėjusį penktadienį Briuselyje Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai, nors ir sutarė dėl pasidalijimo bėgliais – bet tik savanorišku pagrindu.“

Kaip šeštadienį rašė Magdeburgo „Volksstimme“, „nebus įpareigojančios kvotos, pagal kurią Italijoje ir Graikijoje atsidūrę 40 tūkstančių pabėgėlių būtų išdalyti tarp kitų Europos Sąjungos šalių. Vietoj to bus kliaujamasi laisvu noru.

Tačiau neapsigaudinėkime. Būtina solidarumo sąlyga yra pasirengimas aukotis. Kol Europa nuo šitos įžvalgos ginsis, kol ji stums ją toliau nuo savęs, tol ji ir liks nesolidarizuojanti.“

Miunchene leidžiamas nacionalinis dienraštis „Süddeutsche“ irgi apgailestavo, jog „gerokai per mažai politikų pasisako už dideles bėglių priėmimo ir pagalbos jiems teikimo akcijas. Per daug politikų prisibijo tų savo rinkėjų, kurie į pabėgėlius žiūri kaip į įsibrovėlius.“

„Žinoma, naujausieji teroro išpuoliai Lijone ir Tunise daugelyje žmonių padidina baimę, kurią jiems sukelia bėgliai. Tačiau labai daug tų pabėgėlių, kurie Europoje ieško apsaugos ir pagalbos, kaip tik nuo to teroro ir bėga.

Negalima iš vienos pusės peikti šių teroro organizacijų barbariškumo ir iš kitos palikti jų aukas likimo valiai. Europa sugeba padėti ir tuo pačiu didžiuotis, kad gali padėti“, – rašė Pietų Vokietijos laikraštis.

Vietinis Bavarijos dienraštis „Nürnberger Nachrichten“ pagyrė Italijos ministrą pirmininką Matteo Renzi už tai, kad „jis savo kalba, kurioje prasiveržė apmaudas dėl europiečių nesolidarumo, parodė kaip tik tą širdies kraują, kurio daug kam šiandieninėje Europos Sąjungoje stinga.“ 

„Tačiau jo drąsus pyktis liko be rezultatų, nes daugelis vyriausybių tokių aiškių žodžių privengia, nes bijo jų šalyse sustiprėjusių nacionalistinių partijų, kurios reikalauja atvykėlius išmesti ir užsieniečius niekinančiomis kalbomis žvejoja sau balsų“, – rašė Niurnbergo laikraštis.

Truputį kitaip apie Italiją atsiliepė Prahos dienratis „Pravo“: „Drama aštrėja, nes išorinių Šengeno sienų apsauga Italijos ir Graikijos pusėje nefunkcionuoja. Prie to dar prisideda įžūli vyriausybės Romoje laikysena, tokia skirtinga nuo Ispanijos, kuri prieš devynerius metus taip gerai susitvarkė su dešimčių tūkstančių pabėgėlių į Kanarų salas srautais.“

„Ispanija tai padarė nesukeldama isterijos bangų ir nereikalaudama iš Europos Sąjungos žingsnių, kurie kitas šalis pastato prieš didžiules problemas“, – rašė Čekijos sostinės dienraštis, artimas buvusiems komunistams.   

Beje, kad Italijos teritorijoje atsidūrusių bėglių italai kartais nė neregistruoja, bet siunčia toliau į šiaurę ir tuo pažeidžia europinius susitarimus, teigė ir Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine“. 

„Europa, tu esi geresnė nei tai“, – savo komentare „New York Times`ui“ teigė Europos tarybos žmogaus teisių komisaras Nilas Muizniekas. Straipsnyje iš Strasbūro jis rašė: „Per pastaruosius septynis dešimtmečius Europos valstybės stropiai bandė atstatyti karo ir žiaurumų sugriautą žemyną, atkurti jį vadovaujantis solidarumo ir žmogaus teisių vertybėmis.

Mes suformavome institucijas užkirsti kelią praeities nusikaltimų pasikartojimui ir padarėme pažadą padėti tiems, kuriems reikia apsaugos.“   

„Dabar šis procesas užstrigo klystkeliuose. Europos reakcija į pabėgėlius rodo, jog slystama atgal, Europos projektas aižėja, žemyno solidarumo fasadas plyšta ir lupinėjasi.

Tą regresą pastebėjau daugelyje šalių“, – teigė N. Muizniekas ir konkrečiai išvardijo kelis, jo nuomone, blogus pavyzdžius, tarp jų – Ispanija, Vengrija, Bulgarija, Prancūzija, Austrija, Danija.

„Sirijos pabėgėlių krizė – geras pavyzdys nenoro dalytis atsakomybe priimant ir apsaugant bėglius. Turkija priglaudė beveik du milijonus išvietintų sirų, tačiau kitos Europos Tarybos šalys narės baidosi priimti net po kelis šimtus.

Vienintelės išimtys – Armėnija, Vokietija ir Švedija: kitų 43-jų Europos šalių reakcija tiesiog gėdinga.

Net ir tūkstančiai mirčių Viduržemio jūroje neįstengė pakeisti Europos Sąjungos požiūrio. Kol Italija vienintelė gelbėjo migrantus nuo skendimo, kai kurios kitos Europos Sąjungos šalys, kaip antai Didžioji Britanija ir Vokietija, italus aštriai kritikavo, teigdamos, jog tokios operacijos, kaip Italijos „Mare Nostrum“ ieškojimo ir gelbėjimo misija, tarsi magnetas pritrauks kitus migrantus“, – rašė N. Muizniekas.

Savo komentarą N. Muizniekas baigė tokiais žodžiais: „Tvarkytis su migracija nėra lengva, tačiau Europa iš savo privilegijuotos pozicijos neturėtų šiuos sunkumus naudoti kaip dingstį kojomis sutrypti mūsų pareigą saugoti tuos, kurie bėga nuo karų ir persekiojimų. Tai principo dalykas, apibrėžiantis mūsų tapatybę, kurios išduoti negalime.“

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...