captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Vasaros saulėgrįžos sulaukus

Praėjusio sekmadienio, birželio 21 d. pavakarę, 19.38 val. Žemės planeta savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasiekė vasaros solsticijos tašką. Tai – astronominė vasaros pradžia, ilgiausia, 17 val. ir 18 min, trunkanti  diena.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Praėjusio sekmadienio, birželio 21 d. pavakarę, 19.38 val., Žemės planeta savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasiekė vasaros solsticijos tašką. Tai – astronominė vasaros pradžia, ilgiausia, 17 val. ir 18 min, trunkanti  diena.

Šitiek šviesos augmenijos suvešėjimui, žiedų sklaidai! Lietuviai, duonos valgytojų tauta, anuomet pasidžiaugdavo žiemkenčių žydėjimu, senovėje vadintu jų rasojimu. 

Saulėgrįža baltų genčių todėl buvo įvardinta Kupolių, Rasos ir Liguo švente. Kitados, kai gyventa gamtos ritmu, ji  buvusi žmonėms labai reikšminga. Šventinės apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi įtvirtindavusios žmonių bendruomenės santarvę su gamtos galiomis. Štai iš čia – ir toji etnokultūroje įsišaknijusi pagarba gyvybei visose  jos apraiškose.

Vėlesniais laikais žmogus ėmė vaizduotis gamtos šeimininku, jos valdovu. Neabejotinai iš to kilo daugelis ekologinių bėdų, galiausiai atsisukančių prieš žmonių sveikatą. Senosios tradicinės šventės, stiprinančios saitus su gamta, ėmė pasimiršti; jų apeigos atrodė juokingos ir nieko vertos. Taip nutiko ir su vasaros saulėgrįža, iš gamtos pagerbimo šventės tapusia viso labo Jonų ir Janinų vardadieniu.

1885 metais tautos dvasios žadintojas Vydūnas, primindamas  sakraliąją saulėgrįžos prasmę, ant skalvių šventojo kalno Rambyno su savo lietuvininkų chorais vėl uždegė apeiginius laužus. Nepriklausomos Lietuvos metais Joninių vakarones ant piliakalnių organizuodavo šaulių kolektyvai, jaunųjų ūkininkų rateliai, kitos kaimų ir miestelių visuomeninės organizacijos. Bet sovietmečiu tautiniai dalykai visiškai buvo gramzdinami užmarštin...

1967 m., rėžimui kiek atleidus ideologinius varžtus, senąja baltų kultūra besidomintis jaunimas surengė Rasos šventę Kernavėje. Jos pasisekimas buvo stulbinantis, gerokai išgąsdinęs to nesitikėjusias represines struktūras. Pasirodo, tautinė dvasia gyva; ji pavojinga imperijai, nes gyvuoja šviesaus išprususio jaunimo sielose. Tada suskubta drausti, persekioti organizatorius. Tačiau šventė plito po Lietuvą vis plačiau, rengiama žygeivių, kraštotyrininkų, folkloristų entuziazmu.

Žinia, jos apeigas teko atkurti iš negausių istoriografinių šaltinių bei nuotrupų, kas liko neišdilę iš tautos atminties. Ankstyviausios žinios apie šventę yra iš Mažosios Lietuvos. XVI a. pabaigos autorius Kasparas Henenbergeris pateikė truputį žinių iš savo parapijos Miulhauseno (dabar tai Rusijos  Karaliaučiaus srities miestas Gvardeiskoje).

Jis rašo, kad čia Joninių vakare užkuriami laužai, deginami ratai. Kitą rytą galvijai pervaromi per laužavietės pelenus, norint juos apsaugoti nuo išgaišimo. O vaikinai, kurie laužą kūreno, gauna atlyginimui pieno, nes tie pelenai saugą ir nuo pieno nutraukimo, visokių kerėjimų, taip pat stichinių nelaimių – žaibo ir krušos. Būdavo daromi burtai ir su žolynais: K. Henenbergerio žodžiais „Joninių vakare jie prikaišydavo dagių arba didelių varnalėšų, kiečių ar ko panašaus, daugiausia apie duris, vartus ir gyvatvores, pro kurias eina gyvuliai; tai turi padėti naikinti velnio darbus, burtus ir kerėjimus“.

Dar detaliau šventę aprašė garsusis Motiejus Pretorijus savo manuskripte „Prūsijos įdomybės ar regykla“, parašytame apie 1681–1689 metus. Štai jo teksto ištrauka: „prieš Jonines samdinius, daugiausia mergas, siunčia į laukus rinkti Jono žolių. Kai jie jų prirenka, šeimininkas arba šeimininkė paima tiek žolių, kiek yra žmonių, ir kiša į sieną arba už sijos... Likusias suriša į puokštę, užriša ant ilgos karties linksmai šūkaudami ir įsmeigia kartį palei kelią prie vartų ar kur kitur, pro kur bus vežami javai; šitą kuokštą jie vadina Kupolė, o šventę Kupolės; tada šeimininkas savo prūsų kalba vėl meldžiasi, rankoj laikydamas kaušą, savo papročiu palabindamas ir žemyneliaudamas geria alų, meldžia Dievo gero šieno derliaus...“

XIX a. senieji papročiai sparčiai nyko, tačiau tada atsirado žmonių, supratusių jų mokslinę vertę. Vienas tokių buvo Mažosios Lietuvos kunigas Šulcas. Jis aprašė, kaip Joninių išvakarėse kiekvieno kaimo mergaitės būriais eidavo į savo kaimo laukus ir kartu su kitomis gėlėmis rinkdavo ramunes. Susitikę būriai pasisveikindavo daina:

„Kur buvai, Jone, kur vaikščiojai?

Šileninkuos ubaguos.

Lazdynuos bagočiuos!“

Gėlių prisirinkusios mergaitės dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį – „kopolį“. Jį iškeldavo prie javų lauko, ir dvi naktis bei vieną dieną saugodavo, gindavo nuo vaikinų. Šie gi stengdavosi „kopolį“ pagrobti. Saugo taip: susiima už rankų, sudaro ratą, viduryje kurio lieka kitos dvi. Ratu eidamos dainuoja:

„Ryla, rala, padėdaus,

Ryluže, raluže, padėdaus... „

Išsaugotą nuo pagrobimo kopolį mergaitės „nurengdavo“, dainuodamos tai apeigai skirtą dainą, o gėles lygiomis dalimis pasidalindavo. Jos galinčios apsaugoti nuo piktų dvasių, apžyniavimų.

Iki mūsų laikų išlikusius Mažosios Lietuvos senoviškuosius vasarvidžio papročius ir tikėjimus paskelbė Ona Vilimaitienė leidinyje „Gimtasai kraštas“ 1941 m. Įdomūs jos pastebėjimai apie Joninių žolynų maginę galią. Ji rašo: „Devynerių žolių pluoštelį moterys, nieko nekalbėdamos, Joninių išvakarėse, po saulėlydžio, meta per galvą ant savo gyvenamosios stogo, kad namas liktų apsaugotas nuo ligų ir kitų nelaimių, kad jį aplenktų laumės, raganos. Joninių vakarą žmonės kambariuose pakabina arba į pabalkius pakiša pluoštelius šviežiai suskintų jonažolių, kad namų neištiktų skaudžios nelaimės, ūkiški nuostoliai arba net gaisras. Jei tos žolės ilgai nesudžiūsta, pasilieka žalios, tai tiems namams esanti žadėta nepaprasta laimė...“.

Toliau kraštotyrininkė pažymi, kad žolynų galia Joninių naktį pasinaudojančios  ir raganos, kėslaudamos atimti iš kaimynų karvių pieną. Kad jų burtų išvengus, galvijus pargindavo į staldą dar prieš saulės laidą, duodavo jiems duonos su druska, o rakto skyles užkaišydavo devyneriopomis žolėmis arba šermukšnio šakelėmis. Mat šermukšnio lapeliai smulkūs, ir jų daug. Ragana, prieš įlįsdama tvartan, būtinai turi juos visus suskaityti, tad gal nespės iki vidurnakčio... 

Tokie sudėtingi papročiai ir gilūs tikėjimai akivaizdžiai rodo, kad vasaros saulėgrįža kitados buvo labai svarbi  senojo baltų kalendoriaus struktūroje.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...