captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Koks nuostabus pasaulis!

„Jeigu kurios nors savo paveldo dalies nuo prezidento Gamalio Abdelio Nasero laikų Egiptas galėtų atsisakyti, tai to keisto įtarumo užsieniečių atžvilgiu, kuris prieš 50–60 metų ženklino pan-arabiškąjį nacionalizmą“, – rašo Sidnėjaus universitete dėstantis Artimųjų Rytų specialistas, politologas Amro Ali svetainėje „openDemocracy“.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

„Jeigu kurios nors savo paveldo dalies nuo prezidento Gamalio Abdelio Nasero laikų Egiptas galėtų atsisakyti, tai to keisto įtarumo užsieniečių atžvilgiu, kuris prieš 50–60 metų ženklino pan-arabiškąjį nacionalizmą“, – rašo Sidnėjaus universitete dėstantis Artimųjų Rytų specialistas, politologas Amro Ali svetainėje „openDemocracy“.

Jis apgailestauja, kad „ši problema dar vis įvairiais pavidalais tęsiasi iki šios dienos įvairiose institucijose, masinėje žiniasklaidoje, viešajame diskurse.“

Tada jis leidžiasi į praeitį ir prisimena legendinį džiazo trimitininką Luisą Armstrongą, grojantį piramidžių papėdėje. „Tai, manytumei, artistas, neturėjęs nieko bendro su Egipto politika ir Artimųjų Rytų konfliktu. Jis kadaise pats prasitarė: „apie politiką aš ničnieko nežinau“, tačiau negalėjo išvengti įtraukimo į protu nesuvokiamas kontraversijas“, – primena Amro Ali.

Jis tęsia: „Atvykęs į Egiptą 1961 m. L. Armstrongas stovėjo Kairo viešbučio vestibiulyje, apsuptas daugiau nei 20 žurnalistų, kurie jo paklausė, ar jis palaiko sionizmą. Tai turėjo būti panašu į atvejį, kai egiptietis  dainininkas Abdelis Halimas Hafezas, lankydamasis Rusijoje, buvo apklausiamas, ką mąsto apie imperialistines pajėgas beprasidedančiame Vietnamo konflikte.

Taigi, „ar Jūs palaikote sionizmą?“

Nesupratęs klausimo, L. Armstrongas atsakė: „O kas tai yr, tėtuši?“

Žurnalistai negalėjo patikėti, jog artistas taip pasinėręs savame pasaulyje, kad nieko nenutuokia apie jų regionines bėdas. Jie jam ir rėžė: „Jūs daug padėjote žydamas“.

O L. Armstrongas atsakė: „Taip, aš jiems padedu. Aš visiems padedu. Aš Jums padedu. Ar reikia kam pagalbos? Aš bet kam padedu. Pasakysiu štai ką. Turiu trimitą, turiu jauną žmoną, tad tiesiog neturiu laiko užsiiminėti tais dalykais, apie kuriuos Jūs čia šnekate“.

L. Armstrongas tik nuėjo ir paliko juos visus vestibiulyje.

Kas taip supykdė jį? Ogi tie jį lydėję įtarinėjimai dar prieš jo vizitą 1961-aisiais. Jau 1959 m. Egipto laikraščiai skleidė gandus, kad L. Armstrongas vadovavęs Izraelio šnipų tinklui. Kairo dienraštis „Al-Ahram“ netgi pranešė, jog Libano saugumo pareigūnai atskleidę šnipų šutvę, infiltravusią  kelis artistų kolektyvus.

Pagal tą pranešimą, „vienas pagrindinių tos gaujos narių – garsusis Amerikos negrų muzikantas Luisas Armstrongas, neseniai lankęsis Beirute“.

Kai į tai buvo atkreiptas jo dėmesys, L. Armstrongas pasakė: „per savo gyvenimą esu buvęs visaip išvadintas, tačiau tai pirmas kartas, kad mane pavadintų šnipu“.  Prašomas pasakyti, kaip jis visa tai vertina, L. Armstrongas atsakė vienu žodžiu: „nesąmonė“.

Kurį laiką L. Armstrongas tas paskalas ignoravo, tačiau tik tol, kol jomis tikėti nepradėjo pats G. A. Naseras. 1960 m. Egipto vadovas pareiškė, jog  vieną iš savo įrašų L. Armstrongas panaudojęs tam, kad per savo pirmąsias gastroles po Artimuosius Rytus 1959-aisiais perduotų slaptas žinutes.  

Įtūžęs L. Armstrongas, tuo metu buvęs Bostone, G. A. Naserui pasiuntė įtariamo įrašo kopiją – kartu su kaltinimus atmetančiu laišku:

„Man visa tai nesuprantama. Jie tuos niekus skelbia, nes grojau Izraelyje. Man nereikia būti šnipu, kad užsidirbčiau pragyvenimui. Man užtenka pinigų iš dūdelės pūtimo ir taip darydamas gyvenu labai laimingai. Pasakykite visiems tiems, kurie tokius dalykus paisto – tegu ateina pas mane. Aš jiems papasakosiu keletą gerų anekdotų apie blondines“.

Nepranešama, kaip G. A. Naseras į tai reagavo, tačiau jis nedarė kliūčių L. Armstrongui kitais metais Egipte apsilankyti.

O tas 1959 m. turas, kurį G. A. Naseras užsiminė, parodė L. Armstrongą kaip mokantį numatyti, kas bus. Beirute, jam sėdint kolegų ir reporterių, kurie visi rūkė hašišą, draugijoje, jo paklausė: „Sakyk, kodėl vyksi ten, į Izraelį, groti visiems tiems prakeiktiems žydams?“

L. Armstrongas atsakė: „Pasakysiu jums štai ką. Kai ten atvyksiu, tai pirmas dalykas, ko jie manęs paklaus, bus: o kodėl Tu grojai ten tiems prakeiktiems arabams? Taigi, leiskite man pasakyti: ar matote tą dūdą, – ir rodo pirštu į savo trimitą, – šiai dūdai nerūpi, ar tu toks ar anoks. Nata yra nata bet kokioje kalboje“.

Ir iš tiesų, kai L. Armstrongas nusileido į Izraelio oro uostą, pirmasis jam užduotas klausimas buvo, kodėl jis muzikuoja arabiškose šalyse. Supykęs jis atsakė: „aš jiems sakiau, kad jūs to klausite, klausite lygiai to paties. Taigi nė vieni iš jūsų nesate geresni už kitus. Jūs tokie pat blogi kaip ir jie“.

Vargšas L. Armstrongas. Nėra ko stebėtis, kad tais pat metais jį ištiko širdies smūgis. O nuo to laiko jo sveikata vis blogėjo.

Aišku, negalima paneigti, jog Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio reikalų ministerija siųsdavo tokius menininkus kaip L. Armstrongas į viešosios ir kultūrinės diplomatijos misijas skersai išilgai planetos tam, kad atsvertų Sovietų Sąjungos įtaką Trečiajame pasaulyje.

Bet tai ne tas pats kaip būti „Izraelio šnipų tinklo vadovu“. Jau užteko, kad Armstrongas ir namie kentėjo nuo rasizmo rykštės, net ir pasiekęs savo garso ir karjeros viršūnę. Vienam Amerikos žurnalistui 1957 m. jis sakė: „Darosi beveik taip blogai, kad spalvotas žmogus niekur neturi savo tėvynės“. 

O 1964 m. L. Armstrongas pokalbyje su žurnalu „Ebony“ teigė: „Po koncerto ar šokių aš nebendrauju su visuomenės grietinėle. Tie patys grietinėlės žmonės gali apsisukę ir išėję į gatvę nulinčiuoti negrą“.

Nuo savęs pridursime. jog net septintajame ano šimtmečio dešimtmetyje negrai oficialiai dar neturėjo lygių su baltaisiais pilietinių teisių bent ligi 1964-ųjų, o realiai tas teisių sulyginimas truko dar ilgiau.

Savo straipsnį svetainėje „openDemocracy“ politologas Amro Ali baigė taip: „L. Armstrongas net ir užsienyje nebuvo laisvas nuo ideologinio priekabiavimo.

Varganas mąstymas, kurio dėka jį neteisingai ir neatsakingai užsipuolė prieš kelis dešimtmečius Egipte, reiškiasi šiandien ir toje kartoje, kuri valdo  Egiptą, jei ne visą arabų pasaulį, dabar.

Šis mąstymas gimdo destruktyvią, konspiratyvią kalbėseną, kuri apteršia nekaltuosius, išskrodžia politinę viešąją sferą, kursto politines ir socialines įtampas. Panašūs dalykai vyksta ir Izraelyje.

L. Armstrongo susidūrimas su Artimaisiais Rytais buvo mikrokosminis atšvaitas to didesnio, piktybinio, visam regionui kenkiančio neigimo ir atpirkimo ožių ieškojimo auglio, metastazės būdu persimetančiu kitur.  

Taigi pomirtinė žinutė L. Armstrongui: niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai iš Artimųjų Rytų išvažiavote. Liko tas pats ir dar blogiau. Gal vieną dieną jie ir supras Jūsų dainos „Koks nuostabus pasaulis“ prasmę ir ją sudainuos. Kada nors“.

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...