captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar reiktų pripažinti homoseksualias santuokas?

Šįkart užsienio spaudos apžvalgoje apie tai, kaip religingų žmonių vertybės kartais susiduria su nereligingų žmonių nuostatomis. Kalbėsime daugiausia apie Prancūziją, bet truputį paliesime ir Izraelį.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Šįkart užsienio spaudos apžvalgoje apie tai, kaip religingų žmonių vertybės kartais susiduria su nereligingų žmonių nuostatomis. Kalbėsime daugiausia apie Prancūziją, bet truputį paliesime ir Izraelį.

Garsusis filosofas Bernardas-Henri Levy, vienas tų, kurie Prancūzijos intelektualų terpėje anksti įžvelgė komunizmo idėjos ir praktikos nežmoniškumą bei pragaištingumą, Paryžiaus savaitraštyje „Le Point“ pasisakė kita opia tema – būtent, dėl tos pačios lyties asmenų vedybų.

Jas įteisinti nori dabartinis Prancūzijos prezidentas, socialistas François Hollande`as. Čia jam pritaria ir Bernardas-Henri Levy, nors kitais klausimais jų pažiūros protarpiais netgi radikaliai skiriasi.

Kaip pranešė Vokietijos dienraštis „Welt“, siekti įteisinti ne tik tos pačios lyties asmenų vedybas, bet ir jų teisę įvaikinti, per savo sėkmingą rinkimų kampaniją žadėjo François Hollande`as. Tai net įvardyta kaip jo pažadas nr.  31– taigi ne paties aukščiausio prioriteto, bet vis dėlto oficialiai išreikštas įsipareigojimas. Jį prezidentas pradėjo įgyvendinti, pernai lapkričio 7-ąją pateikdamas savo ministrų tarybai įstatymo projektą dėl „Vedybų instituto atvėrimo visiems“.

Tačiau „debatai parlamente užsitęsė iki sausio vidurio, nes deputatai norėjo daugiau laiko klausimą apsvarstyti, kadangi homoseksualių žmonių santuoka ir teisės įsivaikinti jiems suteikimas Prancūzijoje visuomenę skaldo, tam yra ir šalininkų, ir priešininkų. Tarp pastarųjų – konservatyviai nusiteikusieji ir bažnyčių atstovai“.

Savo įprastinėje skiltyje savaitraštyje „Le Point“ Bernardas-Henri Levy sakosi suprantąs, kad religinių bendruomenų vadovai „turi teisę dėl homseksualų vedybų tarti savo žodį, nes tai klausimas, kuris visada lietė ir vis dar liečia jų doktrinos širdį“.

Tačiau jis stebisi, kodėl „Prancūzijos didžojo rabino ar Paryžiaus arkivyskupo balsas turėtų sverti daugiau nei bet kurio kito piliečio“ ir „kodėl reiktų dangstytis jų dideliu ir prakilniu autoritetu tam, kad būtų užčiaupiamos diskusijos ir nutildytas teisėtas reikalavimas“.

„Štai kas nesuderinama su neutralumo principais, pagal kuriuos savo visuomenėje privalome rungtis jau daugiau nei šimtmetį“, – teigia filosofas, nurodydamas į vadinamąjį prancūziško „laicizmo“ – pasaulietiškumo pirmenybės – principą. Jis tęsia: „Santuoka Prancūzijoje nėra sakramentas, tai sutartis. Visada įmanoma prie sutarties pridėti ir sakramentą – kiekvienam leidžiama, jei to nori, sudaryti papildomą sąjungą kunigo akivaizdoje. Bet juk ne apie tai eina kalba homoseksualios santuokos atveju. Niekas nereikalauja, kad tikėjimo žmonės atsisakytų savo doktrinos. Tačiau atvirkčiai taip pat negalima iš piliečio reikalauti, kad jis elgtųsi pagal tikėjimo dogmas. Tai būtų pasityčiojimas iš laicizmo“.

Tada  Bernardas-Henri Levy bando sukritikuoti kai kuriuos argumentus, kuriuos pateikia homseksualių santuokų įteisinimo priešininkai. Čia į Bernardo-Henri Levy kritines pastabas toliau nesileisime, nors jos vertingos, tik paminėsime kai kuriuos minėtų priešininkų argumentus, kaip juos praneša jau cituotasis Vokietijos dienraštis „Welt“:

„Konservatyviajam Paryžiaus 8-ojo arondismento burmistrui François Lebel homoseksualų vedybos reikštų kraujomaišos ir pedofilijos legalizavimą. Liono arkivyskupas Philippe`as Barbarin būgštauja, kad tada greitai būtų leidžiama ir poligamija, kaip to bijosi ir dešiniosios ekstremistų partijos vadovė Marine Le Pen. Tuo metu konservatyvioji merė Brigitte Barèges paklausė: „O kodėl neleisti žmonėms susituokti su gyvūnais?“

Nuo savęs pridursime, kad pastarasis klausimas – neprotingas: juk santuoka yra sąmoningas apsisprendimas, kurį priima ir gali priimti tik du žmonės, nors komunikacijos mokslininkas Marshallas McLuhanas ir buvo pasijuokęs, jog kai kurie vyrai į savo automobilį (ne gyvūną) žiūri kaip į „mechaninę nuotaką“.

Tuo tarpu, – tęsia dienraštis „Welt“, – psichiatrai įspėja dėl pasekmių vaikams, kuriuos augina ir auklėja dvi moterys arba du vyrai: sąvokos „motina“ ir „tėvas“ tais atvejais prarastų savo prasmę.

Plačius viešus debatus dėl homoseksualų vedybų išprovokavo Paryžiaus arkivyskupas André Vingt-Trois savo malda už tradicinę šeimą per šv. Mišias Marijos Dangun Ėmimo, taigi Žolinių, dieną. Tuo metu prie „ne“ tos pačios lyties asmenų santuokai prisijungė ir Prancūzijos Protestantų federacija bei žydų ir musulmonų institucijos.

Viena išimtimi pasiliko tėvas Alain de la Morandais, žymusis Prancūzijos katalikų kunigas ir dažnas televizijos svečias, kuris kaip „privatus asmuo“ pareiškė sutinkantis su homseksualių žmonių vedybomis ir jų teise įsivaikinti“.

Pasak dienraščio „Welt“, jei dauguma prancūzų palaiko vedybų įteisinimą homoseksualioms poroms, nors, anot savaitraščio „Nouvel Observateur“, ta dauguma ir mažėja, tai dienraščio „Figaro“ duomenimis, maža dauguma prancūzų vis dėlto nusistatę prieš leidimą tokioms poroms įsivaikinti.

Tiek apie homoseksualų vedybas liečiančius klausimus Prancūzijoje. Dabar kita, bet irgi su religija susijusia tema.

Žurnalas „New Yorker“ skelbia Davido Remnicko straipsnį apie tai, kaip Izraelyje kyla naujoviška religinė dešinė. Jai naują veidą suteikė jaunas verslininkas Naftalis Bennettas, kuris kada nors norėtų pakeisti premjerą Bejaminą Netanyahu.

N. Bennettas atmeta bet kokias derybas su palestiniečiais, vienas jo tekstas skamba taip: „Dauguma mūsų supranta, kad tam tikrų dalykų niekada nebus – tolesnės „Sopranų“ serijos ir taikos susitarimo su palestiniečiais“.

Toliau D. Remnickas rašo, kad „ši nacionalinė religinė srovė bando skverbtis į valstybės institucijas bei verslo pasaulį. Savo pusėje ji turi demografiją ir laiką. Gimstamumas religiją praktikuojančiose šeimose daug didesnis nei nereligingoje visuomenės dalyje“.

Chaimas Levinsonas, laikraštyje „Haaretz“ apie tai rašantis, teigė, jog „šitie žmonės įsitikinę, kad nebereikia tarnauti pasaulietiniams Izraelio steigėjams. O Naftalis Bennettas yra šios naujos kartos atstovas“.

Nuo savęs pridursime, jog galima suprasti, iš ko kyla priešinimasis homoseksualioms sąjungoms. Jos neskatina gimstamumo, o jį kartais atrodo, kad skatinti reikia. 

Užsienio spaudos apžvalga skaityta per LRT radiją. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close