captcha

Jūsų klausimas priimtas

So­cia­li­niuo­se tin­kluo­se bruz­dan­ti de­mok­ra­ti­ja

Ne­se­niai te­ko skai­ty­ti Zyg­mun­to Bau­ma­no straips­nį „Ar „Fa­ce­bo­ok“ ir „Twit­ter“ pri­si­de­da prie de­mok­ra­ti­jos ir žmo­gaus tei­sių sklei­di­mo?“. Te­ma, nors iš pir­mo žvilgs­nio an­ga­žuo­ta la­biau po­li­tiš­kai, pui­kiai pri­tin­ka ir prie kul­tū­ri­nės ži­niask­lai­dos for­ma­to: juk kas ga­li bū­ti svar­biau nei žmo­gaus tei­sės, žo­džio lais­vė ir ga­li­my­bė įvai­riau­siais vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo šal­ti­niais sė­ti pa­kan­tu­mo, to­le­ran­ci­jos ir kul­tū­rin­go tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mo idė­jas.
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Ne­se­niai te­ko skai­ty­ti Zyg­mun­to Bau­ma­no straips­nį „Do Fa­ce­bo­ok and Twit­ter help spre­ad De­moc­ra­cy and Hu­man Rights?“ („Ar „Fa­ce­bo­ok“ ir „Twit­ter“ pri­si­de­da prie de­mok­ra­ti­jos ir žmo­gaus tei­sių sklei­di­mo?“), pub­li­kuo­tą „So­cial Eu­ro­pe Jour­nal“ (2012.V.8). Te­ma, nors iš pir­mo žvilgs­nio an­ga­žuo­ta la­biau po­li­tiš­kai, pui­kiai pri­tin­ka ir prie kul­tū­ri­nės ži­niask­lai­dos for­ma­to: juk kas ga­li bū­ti svar­biau nei žmo­gaus tei­sės, žo­džio lais­vė ir ga­li­my­bė įvai­riau­siais vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo šal­ti­niais sė­ti pa­kan­tu­mo, to­le­ran­ci­jos ir kul­tū­rin­go tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mo idė­jas.

Kal­bė­ti apie me­di­jas, jų for­mos ir svar­bos kai­tą jau se­niai ta­po įpras­ta. Be­veik prieš pu­sę am­žiaus, 1964 me­tais, Mars­hal­las McLuhanas pa­ra­šė sa­vo žy­mų­jį kū­ri­nį „Un­ders­tan­ding Me­dia: The Ex­ten­sions of Man“ („Kaip su­pras­ti me­di­jas: žmo­gaus tę­si­niai“), kur cha­riz­ma­tiš­kai iš­nag­ri­nė­jo at­ei­ties me­di­jų kul­tū­rą ir trans­gre­si­ją. Tuo tar­pu šio­mis die­no­mis, di­džia­jam pérė­ji­mui jau įvy­kus (te­le­vi­zi­ja, in­ter­ne­tas, ra­di­jas – jau iš es­mės vien­ti­sas reiš­ki­nys, pa­si­reiš­kian­tis įvai­rio­mis kon­glo­me­ra­ci­jo­mis), ky­la ki­tų ak­tu­a­lių dis­ku­si­jų, pa­vyz­džiui, so­cia­li­nių tin­klų reikš­mė sklei­džiant de­mok­ra­ti­nes idė­jas ar žmo­gaus tei­ses.

Bau­ma­nas mi­nė­ta­me straips­ny­je prie api­ben­dri­nan­čio at­sa­ky­mo ne­pri­ei­na, au­to­riaus nuo­mo­ne, tai yra uni­ver­sa­lūs įran­kiai (so­cia­li­niai tin­klai), ku­riuos pa­nau­do­ti ga­li­ma įvai­riai: tiek griau­nant, tiek kurian­t. Iš es­mės Bau­ma­no po­zi­ci­ja yra ar­gu­men­tuo­ta, nors tiks­liai ir ne­at­sa­ko į klau­si­mą. Feis­bu­ke yra tiek kai­rių­jų, tiek de­ši­nių­jų ju­dė­ji­mų pus­la­pių ir ak­ty­vis­tų (pvz.,Se­xy At­heists ir pro­fa­šis­ti­nis Blo­ge­ris Zep­pe­li­nus). Tai at­spin­di su­pran­ta­mą šio in­ter­ne­ti­nio įran­kio am­bi­va­len­ci­ją, nes jo tu­ri­nį ku­ria pa­tys žmo­nės, ne sa­vi­nin­kai (tas pats, be abe­jo, tin­ka ir „Twit­ter“). Pa­na­šius ar­gu­men­tus ga­li­ma tai­ky­ti ir de­mok­ra­ti­jos bei žmo­gaus tei­sių sklai­dos per so­cia­li­nius tin­klus sri­ty­je.

Bau­ma­no dos­niai ci­tuo­tas Jev­ge­ni­jus Mo­ro­zo­vas, pa­ra­šęs jau spė­ju­sią iš­po­pu­lia­rė­ti kny­gą „The Net De­lu­sion“ („Tinklo iliu­zi­ja“), siū­lo su­abe­jo­ti so­cia­li­nių tin­klų ga­lia ir net nau­da pla­ti­nant gra­žias vi­suo­me­ni­nes idė­jas. Straips­ny­je „From Slac­kti­vism to Ac­ti­vism“ („Iš ting­inys­tės į ak­ty­viz­mą“) kaip pa­vyz­dį tas pats Mo­ro­zo­vas pa­tei­kia „Sa­ving the Chil­dren of Af­ri­ca“ („Gelbs­tint Af­ri­kos vai­kus“) at­ve­jį (feis­bu­ko pus­la­pis pa­ra­mai Af­ri­kos vai­kams rink­ti). 1,2 mln. pus­la­pio ger­bė­jų tė­ra su­rin­kę 6 000 do­le­rių (ar­ba po pu­sę do­le­rio cen­to). Tą pa­tei­sin­ti bū­tų ga­li­ma tuo, kad to­kių pus­la­pių yra ne vie­nas. Ki­ta ver­tus, jie nie­ko ne­įpa­rei­go­ja, da­ro ma­žiau spau­di­mo. Tai kar­tu ir po­zi­ty­vus, ir ne­ga­ty­vus fak­tas. Po­zi­ty­vus – nes ne­rei­ka­lau­ja­ma per prie­var­tą, ne­ga­ty­vus – nes per­ne­lyg abst­rak­tus, ke­lian­tis įta­ri­mą, to­dėl su­ren­ka­ma kur kas ma­žiau lė­šų nei tra­di­ci­nė­mis pa­ra­mos rin­ki­mo ak­ci­jo­mis.

Pas­ta­ruo­ju me­tu so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se vyks­tan­čias ak­ci­jas ga­li­ma lai­ky­ti la­biau idė­ji­nė­mis ar net ne­tik­ro­mis, fik­ty­vio­mis. Kas ga­li bū­ti ge­riau val­dan­tie­siems (ne­svar­bu, dik­ta­tū­ri­nių ar de­mok­ra­ti­nių vals­ty­bių) nei vien tik so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se ak­ty­vi tau­ta. Sa­vo­tiš­kas tei­sin­gu­mo imi­ta­vi­mas ar­ba lei­di­mas žais­ti smė­lio dė­žė­je, jaus­tis stip­riems ir sa­va­ran­kiš­kiems. Per pas­ta­ruo­sius dve­jus me­tus vi­du­ti­niš­kas lan­ky­mo­si feis­bu­ke lai­kas per mė­ne­sį (tarp ame­ri­kie­čių) iš­au­go 1,67 kar­to, ar­ba nuo 279 iki 466 mi­nu­čių per mė­ne­sį. Ga­li­ma da­ry­ti lo­giš­ką prie­lai­dą, kad kuo dau­giau lai­ko žmo­nės pra­lei­džia in­ter­ne­te, tuo ma­žiau kur nors ki­tur, šiuo at­ve­ju – tie­sio­giai iš­reikš­da­mi sa­vo kil­nius de­mok­ra­ti­nius ir žmo­gaus tei­ses gi­nan­čius no­rus: pi­ke­tuo­da­mi, rink­da­mie­si į re­a­lius su­si­ti­ki­mus, ne vien pa­si­ra­ši­nė­da­mi ne­aiš­ku kiek pa­ti­ki­mas ir veiks­min­gas elek­tro­ni­nes pe­ti­ci­jas.

„The Gu­ar­dian“ žur­na­lis­tas Mi­ca­has Whi­te’as jau spė­ju­sia­me nu­spė­ti ne­to­li­mą at­ei­tį straips­ny­je „Clic­kti­vism is rui­ning lef­tist ac­ti­vism“ („Spau­di­nė­ji­mas pe­le griau­na kai­rių­jų ak­ty­viz­mą“, 2010.VIII.12) į šią te­mą pa­žiū­ri iš kiek ki­tos per­spek­ty­vos. Kal­bė­da­mas apie vi­suo­me­ni­nius (taip pat ir kai­riuo­sius) ju­dė­ji­mus, Whi­te’as pa­žy­mi jų pra­lai­mė­ji­mą nau­jau­sioms rin­ko­da­ros tech­no­lo­gi­joms. Au­to­riaus nuo­mo­ne, ži­nia (kad ir ko­kia hu­ma­niš­ka bū­tų) in­ter­ne­te taip ko­mer­ciš­kai pa­tei­kia­ma, kad ne­įma­no­ma iš­sau­go­ti jos pra­ne­ši­mo es­mės, sun­ku iš­lai­ky­ti rim­tu­mą ar juo la­biau – pa­gar­biai įbau­gin­ti, per­spė­ti apie pa­sau­ly­je vyks­tan­čias ne­gan­das. Skai­ty­to­jai (pra­ne­ši­mo pri­ėmė­jai) ne­no­ri varg­ti mąs­ty­da­mi ir, ge­riau­siu at­ve­ju, yra pa­si­ry­žę spus­te­lė­ti kai­rį­jį pe­lės kla­vi­šą.

Ap­skri­tai, clic­kti­vism ar­ba slac­kti­vism jau pa­tys sa­vai­me tė­ra tik­ro­vės imi­ta­ci­jos, pa­smer­kian­čios vi­suo­me­nę ne­be­grįž­ta­mai su­pro­duk­tė­ti, daug pra­šy­ti, įde­dant vis ma­žiau lai­ko ir kan­try­bės. Je­a­nas Baud­ril­lard’as, sa­vo dar­buo­se kri­ti­kuo­da­mas tiek var­to­to­jiš­ku­mą, tiek tik­ro­vės imi­ta­ci­jų per­tek­lių, ne­abe­jo­ti­nai siū­lo ne­tap­ti si­mu­liak­rų au­ko­mis.

Api­ben­drin­da­mas da­ry­čiau liūd­nes­nes iš­va­das dėl de­mok­ra­ti­jos sklei­di­mo per so­cia­li­nius tin­klus nei Bau­ma­nas. Tūks­tan­čiai su de­mok­ra­ti­jos pla­ti­ni­mu su­sie­tų ju­dė­ji­mų nuvalkioja pa­čią jų pras­mę: ba­dą pa­da­ro sa­vai­me su­pran­ta­mą (juk tiek daug kur apie jį kal­ba­ma), su­ma­ži­na at­sa­ko­my­bę (pa­spau­di­mas li­ke su­tei­kia sa­vo­tiš­ką in­dul­gen­ci­ją), net jei tie­sio­giai ne­ga­li kal­tin­ti sa­vęs. Ki­tas da­ly­kas: į šį žai­di­mą įsi­trau­kia ne vien tai­kūs iš­si­la­vi­nę as­me­nys, sie­kian­tys in­ter­ne­tu (kaip pa­žan­gia me­di­ja) mė­gin­ti spręs­ti pa­sau­li­nes pro­ble­mas. Čia su­si­ren­ka tiek rin­ko­da­ros spe­cia­lis­tai, tiek pro­pa­gan­dos ir vie­šų­jų ry­šių pro­fe­sio­na­lai. Tai­gi kal­bė­ti apie so­cia­li­nius tin­klus kaip apie de­mok­ra­ti­jos ir žmo­gaus tei­sių re­a­laus gy­ni­mo pa­vyz­dį yra ma­žų ma­žiau­siai nai­vu.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...