captcha

Jūsų klausimas priimtas

Andrius Jakučiūnas. Kodėl, norėdami padaryti gyvenimą geresnį, turėtume nedaryti nieko

Kaip padaryti gyvenimą geresnį? Į šį klausimą jau daugybę amžių stengiasi atsakyti viso pasaulio išminčiai ir paprastieji. Tai svarbus, gal net svarbiausiais mūsų civilizacijos klausimas.
A. Aleksandravičiaus nuotr.
A. Aleksandravičiaus nuotr.

Kaip padaryti gyvenimą geresnį? Į šį klausimą jau daugybę amžių stengiasi atsakyti viso pasaulio išminčiai ir paprastieji. Tai svarbus, gal net svarbiausiais mūsų civilizacijos klausimas.

Kaip smarkiai jis jaudina ir drumsčia protus, galime pastebėti, regėdami, su kokiu aklu ir nenuilstančiu įkarščiu žmonija taiso, lopo ir tobulina tai, ką anksčiau sukūrusi, kaip įžūliai ir aršiai stengiasi savo naudai palenkti bet kokį bet kokių dalykų savarankiškumą. Tai – naivu ir kvaila, bet žmonės vis tiek nuoširdžiai tiki, kad, jiems įsikišus, pasaulis taps gražesnis, teisingesnis ir, galiausiai, patogesnis gyventi.

Ko tik nebandyta pakeisti ar patobulinti! Per tą nenurimstančią, protus ir paslėpsnis draskančią geresnio gyvenimo viltį griuvo savitvarkos, pastatai, ritosi galvos. Ar tai būtų kruvinoji Prancūzijos revoliucija, ar A. Kubiliaus vyriausybės kitados įvykdyta naktinė mokesčių reforma, o gal ir nė vienos užsienio kalbos nemokančios D. Pitrėnienės paskyrimas Švietimo ir mokslo ministre – visa tai padaryta tikint, jog teisinga ir įmanoma pakreipti istorijos tėkmę taip, kad ji aplenktų blogio teritorijas ir amžinai trykštų geidžiamu labu.

Bet ar kas nors iš tikrųjų pasikeitė mūsų pasaulyje ir mūsų gyvenime, ir ar išties gali būti pakeista?

Pompastika, kuria bjaurėdamiesi prieš penketą metų ėmėmės reformuoti tarptautinį poezijos festivalį „Poezijos pavasaris“, šiemet vėl išbujojo atidarymo renginyje Nacionalinėje galerijoje, mums patiems savanoriškai prikvietus grafomanų ir leidus dvasingiems aktorystės guru perimti renginio vadžias į savo rankas. Šmėkla sugrįžo, ir dabar jau sunku pasakyti, ar kada nors kas nors vėl ryšis su ja susikauti.

Seniai ne paslaptis, kad reformos neatneša naudos, veikiau priešingai – dažna iš jų praūžia per valstybę kaip taifūnas, palikdama suluošintus likimus ir ištuštėjusias kišenes. Net lauktos ir labai sėkmingos reformos – kaip chemoterapija medicinoje – turi siaubingą šalutinį poveikį; geriausiu atveju, mums tenka išgyventi nuolatinę, nenutrūkstančią kaitą, kuri luošina mūsų psichiką ir trukdo mėgautis paprasto žmogaus gyvenimo grožiu.

Turint galvoj visus šiuos globalius, o kartu ir labai lokalius dalykėlius, matyti, kad visi jie paklūsta bendram, galbūt aukštesniųjų jėgų nulemtam fundamentaliam kaitos nesėkmės dėsniui, tarytum rodančiam, kad bet koks skverbimasis į savarankišką dalykų klostymąsi yra neįmanomas pagal kažkokius mums dar nežinomus fizikos dėsnius, ir, panašu, nelegalus metafiziškai – bandydami keisti susiklosčiusias duotybes, elgiamės ne geriau nei ISIS kovotojai, beatodairiškai griaunantys tūkstantmečius istorijos paminklus Mosule, Nimrude ar Palmiroje. Netgi niekuomet neegzistavęs iškilus hokitų pranašas Arijus žinojo, kad reikalai klojasi patys, ir niekas, tuo labiau, silpna žmogaus ranka, nepajėgi sukliudyti jiems atsitikti.

Štai kodėl tikriausiai turėtume nepasiduoti pagundai manyti, kad kas nors priklauso nuo mūsų, o ne nuo to sunkiai apibrėžiamo šurmulio, kurį keliame, ar ne nuo idėjų, subrendusių lygmenyje, galbūt aukštesniame nei žemiškasis. Turėtume suprasti: net išnaikinus visus lėktuvus ir skrydžių bendroves, nebus taip, kad išnyktų chemtrailai – galbūt jų nebesimatys danguje, bet jie toliau drieksis žmonių protuose ir degins juos dar nuodingesne tariamos pražūties ugnimi. Jei vis dėlto aptiksime ir sugriausime sistemos HAARP siųstuvus ir susodinsime į kalėjimus – gerai, kad ne į dujų kameras – visus iki vieno žydmasonius, kurie ja manipuliavo, klimato pokyčiai ir toliau bus naudingi pastariesiems, lyg jų klastingos rankos ir toliau lyg niekur nieko judintų šios sistemos valdymo svirteles.

Bijodami radiacijos ir apokalipsės andai nepradėjome statyti Visagino atominės elektrinės, bet ir toliau mirštame nuo vėžio, kurį sukelia spinduliuotė, sklindanti iš mūsų nuosavų šaldytuvų bei televizorių – prietaisų, reklamuojančių ar tiesiog talpinančių ekologinį maistuką, nuo kurio, beje, taip pat mirštama, bent jau ne rečiau nei nuo įprasto maisto. Kad atkeršytume Zuokui, sugriovėme „Air Lituanica“, ir pasaulis mums staiga neatsivėrė, tapo ne lengviau prieinamas, o Lietuvos aviacija – ne skaidresnė, tik liberalai parodė, kad nori prarasti daug rinkėjų balsų ir praras juos, kad ir kas būtų.

Priešingai nei moko sena pasaka – esą šluotą lengvai galima sulaužyti, jėga veikiant kiekvieną šluotražį atskirai, mūsų pasaulis klykte klykia, kad bet koks bandymas įtempti ar atleisti atskiras jo stygas pasmerktas nesėkmei. Nors tyli, jis rėkia, reikalaudamas apimti ir persmelkti jį viena vienintele idėja, vienu turiniu, pateisinančiu net pačius skirtingiausius kasdienybės atvejus, ir vien tuo – ėmus daryti kažką, arba kažko atsisakius – jį staiga pataisyti visą, nė vienos srities ar reiškinio nepalikus vegetacijai ir nuosmukiui.

Kaip dideliame ir nerangiame civilizacijos kūne aptikti vieną vienintelę svirtelę – tą axis mundi, kurią pasukus, vienu sykiu išsispręstų ilgus amžius žmoniją kamavęs fundamentalus gyvenimo gėrio klausimas? Ką nugalėti, kad blogybes taisyti ir kęsti bėdas savo potencialą eikvojanti civilizacija pagaliau galėtų atsidėti dvasiniam tobulėjimui ir kūrybai?

Galbūt ir keista tai girdėti, bet tai nėra neįmanomas ir netgi nepernelyg sudėtingas uždavinys, mat jo sprendinys glūdi pačioje žmogaus prigimtyje: šis buvo jį apčiuopęs, kurdamas rojaus vaizdinį, išrasdamas meną ir mokslą, bet vėliau narsiai jį pamiršo kaip nesuderinamą su šiuolaikiško ir patogaus gyvenimo idėja. Nūdieną jo niekas nebeatsimena, tačiau jis lygiai toks pat veiksmingas kaip prieš šimtą, tūkstantį ar dešimt tūkstančių metų.

Norėdami maksimalaus efekto, privalome susikaupti ir... nedaryti nieko. Bent jau nieko tokio, kas prieštarauja logikai, sveikam protui, gamtai, kas kenkia sveikatai ir kito žmogaus interesams, kas žudo ir kamuoja nenutrūkstama tariamai svarbių niekinių įvykių bėgme – o tai reiškia, kad mums tektų sustabdyti daugybę, gal net didžiąją dalį savo veiklų, mat visą savo neilgą gyvenimą mes uoliai triūsiame savo pačių vargui ir nevilčiai.

Tiesa, iš pradžių mums tikriausiai nepavyktų nedaryti visko, ko nedaryti reikia pagal sąžinę, padorumą ir logiką, bet pradėti nedarymo procesą būtų visai lengva: iš pradžių mums užtektų NEžiūrėti „Eurovizijos“ ir joje NEbalsuoti, ar bent NEskirti taškų visokioms Gagarinoms, ką jau sėkmingai padarėme, NEpridergti laiptinės ir NEpalikti savo augintinio šūduko žolytėje prie namo, NEnumesti nuorūkos, NEsurikti ant partnerio ir jam NEužvožti, NEįjungti  propagandinio TV kanalo, NEatsukti naujo alkoholio butelio.

Kai jau būtume išmokę sėkmingai nepadaryti šių ir panašių nereikalingų veiksmų, galėtume bandyti atlikti šiek tiek radikalesnį žingsnį – atsisakyti kompleksiškesnių, sudėtingesnių darymų: NEvaržyti kito žmogaus teisių ir NEužmiršti pareigų, NEskirstyti žmonių į įsivaizduojamas lentynėles, NEsureikšminti odos, tautybės ir lyties, savanoriškai NEtarnauti bukumui ir siaurakakčiam idiotizmui, NEsileisti būti mulkinamam ir NEpasiduoti manipuliacijoms, ir, galiausiai, NEpaskęsti apatijoje.

Dar vėliau, susitaikius su tais nepatogumais, kuriuos kelia kasdienis įprastų dalykų nedarymas (o juk čia dar būtų pakėlę galvas tie, kurie šauktų, jog nedarymo idėja yra eksportuota Maskvos – arba atvirkščiai, primesta Vakarų ir NATO – ir kad ji grasina mūsų tėviškei tikra pražūtimi), galėtume pereiti prie dvasinių dalykų naujos traktuotės, išryškinant dvasinėse ir moralinėse sąvokose nedarymo aspektą: išmoktume NEkentėti dėl niekų, NEnusivilti, beprasmiškai NEniršti, NEsakyti netiesos, NEjausti neapykantos, NEtrokšti keršto ir t. t. Tiesa, tai irgi nebūtų itin sunku, nes su nedarymo principais mes visi gerai pažįstami per 10 Dievo įsakymų, be to, užduotį lengvintų anksčiau įsisavintas paprastųjų dalykų nedarymo principas.

Atėjus laikui, kai nebeturėtume ką pasakyti kunigui ar psichoanalitikui, mums tektų žengti dar radikalesnį žingsnį ir įsiskverbti į pačią žmogiškojo gyvenimo esmę – pirmąkart nuo Adomo ir Ievos suteikti sau galimybę ir teisę NEtikėti kliedesiais ir jų NEplatinti. Šio atveju kalba eina ne tik apie iškilias sąmokslų teorijas, kurios gąsdina chemtrailais ar Nibiru, bet taip pat apie periodiškai visuomenėje kylančias isterijas dėl blaivybės arba girtumo, pedofilijos ar abortų, šauktinių, žudikų-maniakų ir „An-2“; NEleisti uždengti akių  ir proto minkštomis, spalvotomis plėvelėmis, NEtapti žaisleliais spalvingo ir mirguliuojančio idiotizmo rūme.

Pagaliau ateitų diena, kai tektų pripažinti, kad ufonautai NEBEatskris – nei į mūsų planetą, nei šio teksto gale; NEBEtikėti jais, nei jų žvaigždišku įkarščiu užkariauti (arba, priešingai, nuo ko nors, ko mes dar nežinome, išvaduoti) visatas; NEsutikti, kad protus užvaldytų kliedesiai ir fikcijos, kurias jie įkūnija; NEnorėti neapsakomų greičių ir svaigaus kryčio; NEatskristi kaip visatos perėjūnui pas save patį su klaidinga žinia apie meilę ir žmogiškumą – neva jis esąs tik tai, kas pasiekiama manu et pene, ir todėl nieko nereikia tausoti, nes visada viską bus galima protezuoti; apsimetus išmintingu, NEįtikinėti savęs, kad gyvenime nėra metaforų ir simbolių, arba jie neveikią, ir kad tikrovė esanti vien tai, ką galima apčiuopti pirštais; NEsupainioti „Ne“ su „Taip“.

Galiausiai:

NEžiūrėti į tą suklaidintą save, save-ufonautą, su nepasitikėjimu ar įtūžiu ir NEkaltinti likimo, kad tik dabar, šitiek metų pragyvenę skirtingose visatose, susitikote. 

Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...