captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Dumbliauskas. Valentino Mazuronio nuotykis

Kaip skelbia Teisingumo ministerija, šiuo metu politinėms partijoms Lietuvoje priklauso 116 tūkstančių žmonių. Todėl reikėtų pirmiausia jų paklausti, ar galėtų jie įstoti į naują partiją ir po mėnesio tapti jos pirmininku? Atsakymas aiškus - tokie stebuklai įmanomi tik sapne.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Kaip skelbia Teisingumo ministerija, šiuo metu politinėms partijoms Lietuvoje priklauso 116 tūkstančių žmonių. Todėl reikėtų pirmiausia jų paklausti, ar galėtų jie įstoti į naują partiją ir po mėnesio tapti jos pirmininku? Atsakymas aiškus - tokie stebuklai įmanomi tik sapne.

Tačiau yra mūsų Tėvynėje tokia partija, kuri neįmanomus dalykus daro įmanomais. Turiu galvoje Europos Parlamento nario Valentino Mazuronio svaiginančią karjerą Darbo partijoje – per mėnesį iš partijos naujoko jis tapo partijos pirmininku.

Deja, ši svaiginanti partinė karjera nėra joks stebuklas. Tiesiog bene pirmą kartą mūsų partinės sistemos istorijoje buvo panaudotas verslo organizacijų vadybos metodas, kada gerai dirbantys verslo įmonių vadovai perviliojami iš vienos įmonės į kitą. Pavyzdžiui, gerai dirbantis informacinių technologijų įmonės vadovas pereina vadovauti alaus daryklai. Personalo atrankos versle ši aukšto lygio vadovų paieška net turi savo pavadinimą – „galvų medžioklė“.

Kad ir ką bekalbėtume apie idėjas, vertybes, turime pripažinti, kad politikoje veikia tie patys principai kaip ir versle – politikai, kaip ir verslininkai, siekia parduoti savo paslaugas. Tačiau jei rinkoje vartotojai perka siūlomas paslaugas už pinigus, tai politikoje piliečiai „perka“ politikų siūlomas paslaugas, balsuodami rinkimuose, kuriuose kiekvienas rinkėjas turi vieną pinigėlį – savo balsą, kurį atiduoda už tą ar kitą politiką.

Rinkimų statistika negailestingai rodo, kad Darbo partijos paslaugas „perka“ vis mažiau ir mažiau rinkėjų. Jei 2012 m. Seimo rinkimuose už šią partiją balsavo 271 tūkstantis rinkėjų, tai 2014 m. Europos Parlamento rinkimuose – 146 tūkstančiai, o šių metų savivaldos rinkimuose – tik 94 tūkstančiai rinkėjų.

Siekdamas pakelti partijos „perkamumą“, jos įkūrėjas ir faktinis vadovas Viktoras Uspaskich priėmė šiuo metu geriausią partijai sprendimą. Pats nenorėdamas (ar negalėdamas) būti formaliuoju partijos pirmininku, o partijos viduje nerasdamas tinkamų kandidatų, jis nusprendė pirmininką pasisamdyti iš šalies.

 Čia būtina pabrėžti, kad šio samdymo negalima tiesiogiai lyginti su verslo įmonės vadovo samdymu, kur vienas svarbiausių veiksnių yra materialinis atlygis, nors yra ir kitų veiksnių. Šiuo metu V.Mazuronio mėnesinės pajamos yra didesnės už daugumos Lietuvos gyventojų metines ar net ir dviejų metų pajamas, todėl ne pinigai čia buvo lemiantys.

Taip jau sutapo, kad vienam politikui reikėjo populiaraus vadovo savo partijai, o kitas buvo tapęs laisvuoju politiku po daugelio metų veiklos vieno lyderio partijoje, kurioje jis buvo tik antrasis. Tačiau čia norisi iškart klausti, ar Darbo partijoje V.Mazuronis tikrai bus pirmasis? Kaip seksis ponui Valentinui bendrauti su ponu Viktoru? Kuris jų bus tikrasis partijos pirmininkas?

Kol kas galime tik spėlioti, kaip klostysis formaliojo ir faktinio Darbo partijos lyderių santykiai. Šiuo metu V.Uspaskichui V.Mazuronis yra labai reikalingas, nes gali pakelti partijos reitingus ir padėti partijai geriau pasirodyti kitų metų Seimo rinkimuose. Savo ruožtu V.Mazuronis yra pratęs būti kito politiko šešėlyje, nes visa jo politinė karjera buvo ištikima tarnystė R.Paksui, todėl V.Uspaskicho stovėjimas už nugaros neturėtų jam būti didelis psichologinis diskomfortas.

Naujasis Darbo partijos pirmininkas turi visus duomenis, būtinus sėkmingam politikui. Yra išsilavinęs – architektas pagal ankstesnę profesiją. Yra iškalbus – gali kalbėti valandų valandas ir su bet kuria auditorija. Galiausiai – kas labai svarbu – yra geros reputacijos. Tačiau ar visų šių gerų V.Mazuronio kaip politiko savybių pakaks bent pristabdyti Darbo partijos populiarumo kritimą? Juk į tuos rinkėjus, kurie potencialiai galėtų balsuoti už Darbo partiją, taikosi ir Rolandas Paksas, ir Antanas Guoga, ir Naglis Puteikis. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...