captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Nejuokingas juokas

Stojus vasarai, o kartu su ja ir egzaminų metui, pasirodė, kad tarp egzaminų temų parinkėjų pasitaiko ir humoristų. Lietuvių literatūros egzaminui jie numetė temą „Kaip keičiasi inteligento vaidmuo visuomenėje?“. Abiturientai tokio juodojo humoro nesuprato. Tie, kurie mokykloje šio bei to išmoko, žinojo, kad po to, kai inteligentai vietoj istorinės lietuvių tautos sukūrė filologinę tautą, jie daugiau nieko nebegali.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Stojus vasarai, o kartu su ja ir egzaminų metui, pasirodė, kad tarp egzaminų temų parinkėjų pasitaiko ir humoristų. Lietuvių literatūros egzaminui jie numetė temą „Kaip keičiasi inteligento vaidmuo visuomenėje?“. Abiturientai tokio juodojo humoro nesuprato. Tie, kurie mokykloje šio bei to išmoko, žinojo, kad po to, kai inteligentai vietoj istorinės lietuvių tautos sukūrė filologinę tautą, jie daugiau nieko nebegali.

Pagaliau, o kas yra tas inteligentas? Ar tai yra tai, ką mes Europos Sąjungoje vadiname intelektualais, ar čia apie Čechovo ir Černyševskio Rusiją?

Nesupratę humoro dauguma Lietuvos abiturientų rinkosi temą „Ką gali juokas?“ Masiškai rašė apie tai, ko nekerta. Vienas abiturientas žurnalistams netgi atskleidė savo metodo „know how“. Jo mokytojus tai turėtų varyti į neviltį. Jei tik mūsų lituanistai „kerta“ humorą. Mat vaikis prisipažino, kad savo rašinyje jis rėmėsi Jurgio Savickio, Balio Sruogos ir Mariaus Ivaškevičiaus kūriniais.

Kažkam galbūt tai netgi pasirodys literatūriškai gražu. Bet normaliems žmonėms turėtų būti mažų mažiausia įtartina, kai „feisbukinė“ karta remiasi ne prietaisas.com parodymais, ne socialdemokratės Irenos Vėsaitės „trolinimu“ ar bent jau moraliai pasenusiu „Dviračio šou“, o kažkokiu J. Savickiu, kurį realiai prisimena tik tapytojas Raimondas Savickas ir jo bohemiški draugai, kai šis ištraukia dar vieną butelį raudonojo.

Iki „Facebook'o“, be B. Sruogos „Dievų miško“ ir Petro Cvirkos „Frank Kruk“, lietuvių literatūroje humoro nebuvo. Tik raudos, graudulys dėl žemės maitintojos, kraupaus Vingių Katrės likimo, sodybų tuštėjimo, žemdirbio Juzos psichoanalizės, dar rimai ir nerimai, altorių šešėlis bei išimtinais atvejais šiokie tokie pragiedruliai.

Vargšai tie mūsų vaikai. Nukankinti ne narzano, o graudžios tautinės literatūros, buvo priversti ieškoti to, ko pas mus nėra: atsakymo į klausimą, ką gali juokas?

Teisingas atsakymas į šį klausimą turėtų būti nuviliantis: juokas Lietuvoje negali nieko. Net tada, kai simbolinis premjeras perkerpa simbolinę juostelę, kai ryte jis sako balta, vakare juoda, o švietimo ir mokslo ministre paskiriama dar viena ponia iš bėdos, niekas į juoką nereaguoja taip, kaip derėtų – juokdamiesi. Juokas Lietuvoje piktina aukščiausias ministerijas, nes Žemutinėj pily, kaip dainavo Vytautas Kernagis, dar ir dabar kancaras viską valdo.

Kai vienas televizijos laidos vedėjas privertė vieną ministerį spėlioti, koks lietuviško filmo pavadinimas, ir tas neatspėjo, vietoj tokiu atveju privalomo europinio lengvo kikenimo pasigirdo rytietiškai šuniškas politikų urzgimas, kad laidos vedėjas privalėjo viską taip suorganizuoti, kad ministeris atspėtų tą sumautą filmą.

Juokas dalykas rimtas, sovietų laikais rimtu veidu su iškeltu pirštu sakydavo oficialaus agitbrigadų humoro prižiūrėtojai. Juoko labiau ir už korumpuotus Darbo partijos kandidatus nemėgsta prezidentė. Humoro totaliai „nekerta“ premjeras. O didžiausia opozicinė partija su humoru susipyko dar tuomet, kai ji buvo pradėta. Bet dar graudžiau yra tai, kad humoro „nekerta“ pusė tautos, nuolat rimtai balsuojanti už ją pamaitinti ir aprengti ant juoko žadančius paksininkus, darbiečius, Valinsko linksmintojus ar Visos Lietuvos Tetą.

Kaip atrodo tas mūsų abiturientų egzaminas iš Johnatano Swifto Guliverio, Hašeko šauniojo kareivio Šveiko ar Alexanderio Milne‘o Pūkuotuko trobelės? Mikės Pūkuotuko murmelę „Pelėda paistė niekus / Pati iš jų kikeno“ turėtume perdirbti į „Pelėda paistė niekus / Tauta ir premjeras jai pritariamai lingavo“?

W. Shakespeare‘as kažkur yra parašęs, kad ten, kur širdys kietos, juokui nėra vietos. Bet ir mūsų širdys minkštėja. Jos būtų dar minkštesnės, jei egzaminų temų kūrėjai su tema būtų buvę kiek konkretesni, ir ji skambėtų maždaug taip: „Ką gali juokas Garliavos patvory?“, „Juokas ir I. Vėsaitės fenomenas“, „Kas bendro tarp premjero nusišnekėjimų ir karo kapeliono Kaco silpnaprotystės?“

Dėl Jurgio Savickio negarantuoju, bet Baliu Sruoga ir čia būtų galima drąsiai remtis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...