captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kodėl Europai vis dar reikia amerikiečių

Vienos dienraštis „Presse“ gegužės 31 d. rašė, kad „didžiosios pasaulio krizės šiuo metu vyksta prieš pat Europos Sąjungos vartus – būtent Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose. Tai abiem atvejais Europą paveikia tiesiogiai, o Jungtinės Amerikos Valstijos čia savo tradicinio vadovavimo vaidmens imasi greičiau tik gynybiškai arba išvis tai dalinai ignoruoja.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Vienos dienraštis „Presse“ gegužės 31 d. rašė, kad „didžiosios pasaulio krizės šiuo metu vyksta prieš pat Europos Sąjungos vartus – būtent Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose. Tai abiem atvejais Europą paveikia tiesiogiai, o Jungtinės Amerikos Valstijos čia savo tradicinio vadovavimo vaidmens imasi greičiau tik gynybiškai arba išvis tai dalinai ignoruoja.

Todėl pats laikas, kad Europa savo užsienio politikos interesus aiškiai deklaruotų ir tuo pačiu apsirūpintų pakankamomis priemonėmis tiems interesams apginti.

Bet tai bus sunku, nes kiekviena Europos Sąjungos šalis narė turi vis kitokius interesus. Tapti politikos kūrėja ir veikėja, į kurią būtų žiūrima rimtai, Europa gali tik suvienijusi.

Ir tą reikia daryti tuoj pat: krizės sprogsta prie pat Europos durų. O pasitikėti amerikietiškąja bombų nukenksminimo tarnyba nebegalima.“

Tą pačią temą, tik kitur ir kitaip sudėliodamas akcentus, rutuliojo amerikiečių nevalstybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ vadovas George‘as Friedmanas.

Jo mintis dėstyti pradėjau aną kartą, dabar jas tik papildysiu pastabomis apie europiečių nevieningumą ir apie tai, kaip jis įsivaizduoja rusų ir, jo akimis, pozityvesnį amerikiečių vaidmenį.  

Anot G. Friedmano, „per bet kokią ekonominę krizę svarbiausias klausimas tas: kam teks pagrindinė našta – skolintojams ar skolininkams? Apskritai kalbant, Europa pagal tai ir pasidalijo. Vokietija buvo Europos pusiasalio pagrindinė kreditorė, paskolų davėja. Pietų Europa buvo pagrindinė skolingoji, paskolų ėmėja.

Paliekant nuošalyje klausimą, kas padarė kokią neteisybę kieno atžvilgiu, vokiečiai reikalavo taupyti ir veržtis diržus, o tarptautinės institucijos, įskaitant Tarptautinį valiutos fondą, Vokietiją palaikė. 

Tada Europos pusiasalio interesai išsiskyrė ketveriopai tarp, pirma – germaniškosios Europos (tai – Vokietija, Austrija, iš dalies Čekija); antra – Viduržemio jūros šalių regiono; trečia – rytinio Europos Sąjungos kraštų ruožo; ketvirta – likusių šiaurės Europos valstybių. 

Vokiečiams užvis svarbiausia išsaugoti Europos Sąjungą su jos laisvosios prekybos zona. Tačiau Vokietija savyje yra silpnoka valstybė, kaip ir visos nuo eksporto priklausančios šalys.

Vokietijos gerovė remiasi jos sugebėjimu parduoti savo gaminius. Jeigu tuos pardavimus blokuos tarp jos klientų pasireiškiantis ūkio nuosmukis ar kylančios politinės kliūtys eksportui, tai ir Vokietija patirs ekonomikos sulėtėjimą, galintį sukelti socialines krizes pačioje Vokietijoje.

Užtat ji turi daryti viską, kad sudrausmintų Europos Sąjungą, kartu nepaskatindama jos šalių narių trauktis iš ES. O joms klausimo esmė – ne išstoti iš euro zonos, bet apriboti Vokietijos eksportą.“

Taip pat G. Friedmanas pridūrė: „Taigi germaniškoji Europa žengia labai plona linija. Ji yra Europos variklis, bet drauge itin nesaugi. Turint omenyje Europos Sąjungos fragmentaciją, ji turi dairytis į kitus, įskaitant Rusiją, ieškodama alternatyvų.

Rusija pati viena nėra jokia alternatyva, tačiau blogoje situacijoje ji galėtų būti dalis sprendimo, jeigu Vokietijai pasisektų tokį sukurpti. Tai, žinoma, pats blogiausias scenarijus, tačiau toks dažnai tampa Europos realybe ilgalaikėje perspektyvoje.“

„O pietų europiečiai, – tęsė jis, – kuriems primestas „katastrofinis taupymas Europoje“, nebepajėgiančioje generuoti didesnio ekonominio augimo [...] turi apsispręsti, ar jiems tapti visiškai nemokiais ar vis dėlto skolą grąžinti.

Kol kas Vokietija dar vengia juos, ypač graikus, prie šitos kryžkelės pristumti, tačiau ji nenumaldomai artėja pati. Tai fundamentalioji tikrovė Europoje: Vokietija nori išsaugoti laisvosios prekybos zoną, tačiau jokiu būdu neprisiimdama Europos blogųjų skolų.

Vidurio ir Rytų Europos šalys yra sudėtingoje padėtyje, nes kai kurios jų dar nepriklauso euro zonai, o daugumai jų Rusijos galingumo ir ketinimų klausimas svarbesnis už Graikijos krizę. Rytų europiečiams jau aišku, kad Europa niekada nepakilo iki bendros užsienio ir gynybos politikos sukūrimo ir kad Europos Sąjunga nepajėgs jų nuo Rusijos apginti.

Rytų europiečiai taip pat supranta, kad jų neapgins ir NATO, jeigu čia nedalyvaus ir neįsivels amerikiečiai, kurie į šią užduotį jungiasi labai atsargiai, iš lėto ir tiksliai apskaičiuotais mažais žingsneliais. 

Yra dar ir Prancūzija, kuri turėtų būti Vokietijai tolygi, tačiau pastaraisiais keliais dešimtmečiais nuo jos atsiliko, kaip buvo atsilikusi  ir XIX amžiuje.

Prancūzija tiek pat priklauso Pietų Europai, kaip ir Graikija. Ir lygiai taip pat ir prancūzų netraukia nė Rytai, nes ši pietų Europos valstybė turi ne tik savų ekonominių problemų, bet ir susiduria su bėdomis, kylančiomis iš Viduržemio jūros ir Šiaurės Afrikos.

Tačiau prancūzams nelabai paranki ir vokiečių politika, todėl jie ekonominiais ir strateginiais klausimais jaučiasi plėšomi į kelias skirtingas puses.“

„Tai yra ir visai Europai geriausiai tinkantis apibūdinimas, – teigia G. Friedmanas, – o Maskva dėl to gali truputėlį atsipūsti. Vis dėlto naftos kainų krachas ir Rusijos nesugebėjimas ankstesnes dideles pajamas iš naftos paversti gerai veikiančia ekonomika smarkiai apriboja Rusijos galingumą.

O Ukrainoje rusai išgyvena ir savo žvalgybos nesėkmę, ir savo ginkluotųjų pajėgų ribotumą. Rusijos žvalgyba neįstengė numatyti ar sutvarkyti poslinkių Ukrainoje: neprognozavo V. Janukovyčiaus valdžios griuvimo ir tam nepasiruošė, taip pat nesuprato, jog rytinėje Ukrainoje neįvyks visuotinis sukilimas.

Rusijos kariuomenė niekur neįsiveržė, nors Rusija kontroliavo ir vis dar kiek kontroliuoja kovojančius būrius. Kryme Rusijos pajėgos buvo pagal sutartį, jų operacijos rytuose parodė ir Rusijos agresyvius ketinimus, ir Rusijos galios ribas.

Šiuo metu Rusijai gelbsti Europos pusiasalio fragmentacija. Rytų europiečiai laukė aiškių veiksmų iš Vakarų Europos, tačiau tokių nebuvo. Sankcijos sukėlė Rusijai skausmo, bet savo strateginės politikos ji dėl to nepakeitė.

Taigi, jei Europos paribys turi globėją ir rėmėją, juo bus ne Europa, o greičiau Jungtinės Amerikos Valstijos. Vokiečiams nėra jokio noro  rimtai susigrumti su Rusija dėl Ukrainos. Prancūzija plėšoma į visas puses, o pietų europiečiai visai nesidomi toliau už Europos Sąjungos ribų siekiančiais klausimais, išskyrus musulmonų imigraciją.“

„Todėl, – daro išvadą G. Friedmanas, – Europos žemyno geografinis susiskaldymas lieka galioti, bet Rusija čia savo rankoj laiko silpnesnes kortas. Tačiau gausėjant prieštaraujantiems interesams Europos Sąjungoje, lygiagrečiai stiprėja ir santykinė Rusijos galia, o jai daugiau rūpesčio kelia kaip tik ne Europa, bet Jungtinės Amerikos Valstijos.“

G. Friedmanas prognozuoja, kad ateityje „debatai Europoje pajudės nuo skolų ir jų grąžinimo prie tvarios Europos Sąjungos kūrimo. Joje Vokietija nebegalės eksportuoti tiek, kiek panorės, bet turės priimti šiokių tokių savo gerovės apribojimų.“

„Kadangi dėl politinių priežasčių taip vis dėlto neįvyks, Europos pusiasalio politinė, ekonominė ir socialinė fragmentacija didės. Drauge su tuo augs ir Rusijos santykinė galia, o šitai į vyksmą dar labiau įtrauks Jungtines Amerikos Valstijas“, – rašo G. Friedmanas tyrimų instituto „Stratfor“ tinklalapyje.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...