captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apie lietuvių tautos bičiulį Jurgį Zauerveiną

Sausio 15-oji yra svarbi data mūsų valstybės XX a. istorijoje – prieš 90 metų Lietuvos remiami sukilėliai užėmė Klaipėdą; buvo drąsiai atstatytas istorinis teisingumas – prisijungta nors dalis Mažosios Lietuvos. Kartu tai yra ir Jurgio Zauerveino (1831-1904) gimimo diena.

Sausio 15-oji yra svarbi data mūsų valstybės XX a. istorijoje – prieš 90 metų Lietuvos remiami sukilėliai užėmė Klaipėdą; buvo drąsiai atstatytas istorinis teisingumas – prisijungta nors dalis Mažosios Lietuvos. Kartu tai yra ir Jurgio Zauerveino (1831-1904) gimimo diena.

Jam esame dėkingi už labai svarbų lietuvybės palaikymą tautinio atgimimo pradžioje; už tautinės tapatybės žadinimą Klaipėdos krašte, dėkingi ir už giesmę „Lietuviais esame mes gimę“. Toji moralinė skola turi būti paverčiama konkrečiais pagarbos, istorinės atminties ženklais. Galima pasidžiaugti, kad prieš porą metų Klaipėdos centre, prie Liepų g. namo nr. 5 iškilo paminklas Jurgiui Zauerveinui – granite iškaltas įžymiojo kultūrininko siluetas ir minėtos giesmės pradžios ketureilis, tik žodį „lietuviais“ pakeitus į originalą – „lietuvininkais“ – mūsų tautiečių savivardu Mažojoje Lietuvoje. Paminklo autorius – klaipėdietis skulptorius Gintautas Jonkus. J. Zauerveinas pavaizduotas su kelioniniu apsiaustu ir lazda, o namas, prie kurio jis sustingo granite, tai seniau buvusi užeiga, nakvynės namai.

Čia keliautojas dažnai apsistodavo, susitikdavo su lietuvių šviesuoliais, tautinės savimonės žadintojais. Tarp jų buvo ir Jonas Basanavičius. Įvertinęs mūsų bičiulio nuopelnus, tautos patriarchas dar gyvam J. Zauerveinui esant, ėmė ruošti spaudai jo raštų rinktinę, o vėliau parašė ir biografinę apybraižą. Šį kruopštų darbą užbaigė 1921-siais metais, plačiai panaudojęs poeto dienoraščius. Studiją kukliai pavadino „Medega d-ro Jurgio Zauerveino biografijai“.

Deja, likimas rankraščiui nebuvo palankus: keliavo jis nuo vieno leidėjo prie kito, tiems tada jau terūpėjo ne moraliniai tautos įsipareigojimai, bet pelnas. Tačiau nepražuvo per visas valstybės negandas, o savo valandos sulaukė Vilniaus universiteto bibliotekoje. Knyga dienos šviesą išvydo po 80 metų, pažymint Jono Basanavičiaus 150-ies metų gimimo sukaktį. Tuo pasirūpino profesorius Domas Kaunas, dar papildęs tekstą išsamiais paaiškinimais. Seimo leidykla pasistengė, kad knyga pritiktų garbiai sukakčiai: ji dailiai ir net originaliai sumaketuota, komentarai išskirti kitos spalvos šriftu, pridėta retų nuotraukų. Knygynuose leidinį dabar reta aptikti.

Didis lietuvių tautos bičiulis, poetas ir publicistas J. Zauerveinas gimė 1831-siais  Hanoveryje, vokiečio evangelikų liuteronų kunigo šeimoje. Dvasiškių būta ir jo tolimesnių protėvių tarpe; net iki Martyno Liuterio laikų. Vaikystę praleido Gronau miestelyje. Studijavo Getingeno ir Vienos universitetuose, tačiau mokslų nebaigė, susižavėjęs pasaulio tautų kalbomis. Daug keliavo po Europą, buvojo ir Šiaurės Afrikoje, Mažojoje Azijoje. Visur su žmonėmis bendraudavo to krašto kalba. Turėjo savitą kalbos mokymosi metodą: nepradėdavo nuo gramatikos studijų, bet stengdavosi apčiuopti kalbos struktūrą, jos ypatumus. Čia labai praversdavo gyvi pašnekesiai, kuriems niekada nepraleisdavo progos. Neįtikėtina, bet, J. Basanavičiaus apskaičiavimu, per savo gyvenimą J. Zauerveinas išmoko apie 70 kalbų, o susikalbėti galėjo ir visais dviem šimtais. Tad šiam poliglotui tikrai nėra lygių.

Jurgio Zauerveino asmenybė peržengė visas to meto įprastines veiklos bei interesų raiškos ribas. 1857-siais jis pradėjo bendradarbiauti Biblijos draugijoje, įsikūrusioje Londone. Vertė į įvairias kalbas Šventąjį Raštą, redagavo kitų vertimus. Šią jo veiklą Getingeno universitetas įvertino garbės daktaro diplomu. Kaip tikras pasaulio pilietis Zauerveinas neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, sakydamas „ne gyvenu ten ir ten, bet būnu“. Laikas nuo laiko lankydavosi jam mielose vietose: Norvegijos kalnų kaimeliuose, pas sorbus ir lūžitėnus Vokietijoje, pas lietuvininkus Mažojoje Lietuvoje. Šeimos neturėjo; gal kad visą gyvenimą liko ištikimas savo jaunystės meilei kunigaikštytei Elžbietai, vėliau tapusiai Rumunijos karaliene.

Lietuviškai J. Zauerveinas pramoko Gronau miestelyje, susipažinęs su tenykštėje gamykloje dirbusiais keliais lietuvininkais. Mažojoje Lietuvoje ėmė lankytis nuo 1877-ųjų; ypač pamėgo gražiąsias vietas palei Šešupę, Pilkalnio apylinkėse. Neliko abejingas vietinių gyventojų vargams ir rūpesčiams. Jo akyse vyko sparti krašto germanizacija, gujant lietuvių kalbą iš mokyklų. J. Zauerveinas ėmėsi organizuoti lietuvininkų deputacijas pas kaizerį Vilhelmą I. Taip pat ir rašyti straipsnius apie prigimtines tautos teises į lietuviškus laikraščius – Šerniaus leidžiamą „Lietuvišką caitungą“, Einaro – „Naująjį keleivį“, Mauderodės – „Naująją lietuvišką caitungą“. Pateikdavo ten ir eilių, kad pabrėžtų lietuviškos kalbos grožį. Ryžtinga J. Zauerveino laikysena, jo idėjos formavo Jono Šliūpo, Martyno Jankaus, Vydūno, kitų pirmųjų lietuvių tautinio atgimimo epochos šauklių pasaulėžiūrą. Jo įtakoje 1879 m. Tilžėje įsikūrė „Lietuvių literatūros draugija“, kurios nariais tapo žinomi Europos mokslininkai kalbininkai.

J. Zauerveinas bendradarbiavo su profesoriumi Fridrichu Kuršaičiu, padėjo jam rengti „Lietuvių kalbos žodyną“, o Jono Basanavičiaus paskelbtoms dainoms parašė ir išspausdino vokiškus komentarus. 1882 m. jis parengė ir išleido „Lietuvių kalbos chrestomatiją“, kurioje nemažai ir Kristijono Donelaičio kūrybos pavyzdžių. Tais pat metais J. Zauerveinas iškėlė idėją įkurti lietuvišką mokslo organizaciją; tai ir buvo padaryta kiek vėliau, 1885 m. įsteigus „Birutės draugystę“. Tai labai reikšmingas faktas mūsų kultūros istorijoje, nes šią organizaciją galima laikyti nacionalinės mokslo akademijos pranašu, jos pirmtaku.

J. Zauerveinas suprato ne tik kalbos, bet ir etninės kultūros vertę. Jo žodžiais, išsaugoti senoviniai papročiai – kiekvienos kultūringos Europos tautos pasididžiavimas. Savo dienoraštyje jausmingai aprašė tai, ką buvo pasiūlęs Lazdynų apylinkės kaimo žmonėms – ogi pasirėdyti senoviniais rūbais: „Lietuvaitės atrodė tuomet kaip vaikštinėjančios pavasario gėlės. Džiaugsmas ėmęs matant, kad kelios moterys senukės, viena net 84 metų, buvo atėjusios iš toli susirinkiman su savo marginėms apsirėdžiusios, kad pamačius savo jaunystės drabužius tarsi iš numirusių atsikėlusius ir beveik iš džiaugsmo verkusios, matydamos savo jaunų dienų parėdus šviesiame dangaus ore švitėjant ir juos gerbiant. Viena buvo su „kyku“, kita su „nuometu“, dar kitos su „muturu“, kita su „raiščiu“ ant galvos – vis tai parėdai, kurie iki tol skrynioje gulėjo ir tik iš Donelaičio eilių žinomi buvo, dabar vėl viešai pasirodė“. Beje, J. Zauerveino paminėta marginė išties yra labai senoviška tautinės aprangos dalis. Tai didelė skara, 4 mastų ilgio, ir vieno – pločio. Nešiojama užmetus ant kairiojo peties, per liemenį perrišus juosta.

J. Zaurveino – mažų tautų bičiulio ir užtarėjo – mintis šiandien aktualizuoja globalizacijos procesai. Ir jos svarbios ne tik lietuviams. Štai Norvegijoje, kur 1904 m. nutrūko J. Zauerveino gyvenimo kelias, periodiškai vyksta jo paveldo nagrinėjimo konferencijos; išleista ir tyrinėtojo Oskaro Visdalo monografija – išsamiausia Jurgio Zaurveino veiklos bei kūrybos analizė.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close