captcha

Jūsų klausimas priimtas

Liūdnos sukaktys

Birželio 14 d. minime Gedulo ir vilties dieną, birželio 15 d. – Okupacijos ir genocido dieną. Prieš 72-us metus Lietuvą užgrobė Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos, tik metų prireikė, kad bolševikai, vietinių pakalikų padedami, pradėtų lietuvius vežti į badą, šaltį ir mirtį. Liūdnai simboliška, kad šias sukaktis minime vieną po kitos. 

Birželio 14 d. minime Gedulo ir vilties dieną, birželio 15 d. – Okupacijos ir genocido dieną. Prieš 72-us metus Lietuvą užgrobė Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos, tik metų prireikė, kad bolševikai, vietinių pakalikų padedami, pradėtų lietuvius vežti į badą, šaltį ir mirtį. Liūdnai simboliška, kad šias sukaktis minime vieną po kitos.

Sovietų okupacija – turbūt pats skaudžiausias įvykis XX amžiaus Lietuvos istorijoje. Šimtai tūkstančių Stalino valia ištremta į Sibirą, tūkstančiai šviesiausių protų sunaikinta, per 30 tūkstančių mūšiuose ir nelaisvėje žuvo Lietuvos partizanų. Tai kaina, kurią laisvi piliečiai sumokėjo už bandymą išlikti laisviems. O penkiasdešimties metų okupacijos padarinius jaučiame iki šiol vis bandydami atsikratyti homo sovieticus sindromo.

Niekuo kitu, tik bolševikinio užkrato gajumu galiu paaiškinti, kad iki šiol dalis save vadinančiųjų inteligentais ar intelektualais ne tik nepalaiko kovotojų už Lietuvos laisvę, bet ir netgi smerkia pasipriešinusius okupantams. Visuomenė maitinama mitais apie „tūkstantines“ buvusiųjų tremtinių pensijas, nors šiuo metu priedas už patirtas kančias dar likusiems gyviems nė dviejų šimtų litų nesiekia.

Atsiranda išgamų, kurie Lietuvos kariuomenės (o būtent partizanai perėmė jos funkcijas, pareigas ir atsakomybę) kovas su okupantu bando piešti negatyviai. Kolaboravimą su sovietų žudikais stengiamasi pavaizduoti kaip lietuvių gebėjimą prisitaikyti prie aplinkybių, o apie Sausio 13-osios aukas apskritai nutylėti. Mano manymu, tokie bandymai yra pastangos suabejoti lietuvių tautos teise į valstybingumą.

Pernai prie Švietimo ir mokslo ministerijos vyko piketas, kurio dalyviai teigė, kad mokyklose pernelyg mažai dėmesio skiriama Lietuvos istorijai, ypač partizaniniam ir rezistenciniam judėjimams. Galbūt derėtų tokius piketus rengti bent kartą per mėnesį, nes per metus situacija nepasikeitė.

Derėtų ir prokurorams priminti dešimtmečius vilkintas su sovietų režimu kolaboravusiųjų ir savo tautiečius žudžiusiųjų bylas – ne todėl, kad kas nors būtų pasodintas į kalėjimą, o todėl, kad būtų atkurtas teisingumas, padėtas taškas ir mes patys žinotume ir savo didvyrius, ir šiukšles.

Dažniau ar rečiau kyla diskusijos dėl Lietuvos reikalavimų Rusijai atlyginti okupacijos žalą. Dešiniaisiais save laikantys politikai šios temos stengiasi nepamiršti, tačiau ir neaštrinti, kairiaisiais besivadinantieji rėžia, kad tokios pretenzijos tik kenkia draugiškiems santykiams su galinga valstybe. Esą neverta erzinti Rusijos meškos, kuri lengvai gali užverti visus kelius Lietuvos verslininkams milžiniškoje rinkoje, esą šiandieninė Rusija nėra Sovietų Sąjunga ir panašiai.

Tačiau bent kiek domėjęsi istorija žino, jog nuo Ivano Rūsčiojo laikų Rusija vykdė ekspansinę politiką, nesirinkdama nei priemonių, nei būdų. Neįžvelgiu didelių skirtumų tarp Ivano Rūsčiojo, Petro I-ojo, Lenino ar Stalino. Karas su Gruzija parodė, kad ir Vladimiras Putinas nedaug kuo skiriasi nuo buvusių Rusijos valdovų. Todėl nematau jokios prasmės stengtis įtikti Rytų kaimynui, juolab kad pataikūnų niekas negerbia.

Buvęs krepšininkas Šarūnas Marčiulionis prieš savaitę sakė, kad Europos futbolo čempionate „ir kaimynus reikėtų palaikyti – rusus“. Dairausi ir nematau kaimynės Rusijos , tik siaubu ir prievarta perkrikštytą Karaliaučiaus kraštą. Tiesa, sportas yra tik sportas, jei kam patinka Šiaurės Korėjos, Sirijos ar Irano futbolininkų žaidimas, galima ir už juos sirgti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close