captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ekonominė emigracija ar „politinis prieglobstis“?

Statistikos departamentas pranešė, kad per metus Lietuvoje sumažėjo tiek žmonių, kiek gyvena Utenoje, maždaug 28 tūkstančiais. Didžiąja dalimi – apie 22 tūkstančiais – dėl emigracijos. 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Statistikos departamentas pranešė, kad per metus Lietuvoje sumažėjo tiek žmonių, kiek gyvena Utenoje, maždaug 28 tūkstančiais. Didžiąja dalimi – apie 22 tūkstančiais – dėl emigracijos.

Vis dar įprasta emigraciją nurašyti ekonominėms priežastims.  Krizė. Mažos algos, godūs darbdaviai sau susišluoja visą uždarbį. Nėra progresinių mokesčių, kurie įvestų daugiau „socialinio teisingumo“. Tiesa, jau įvestas nekilnojamojo turto mokestis, kuris turėjo pasotinti „socialinio teisingumo“ jausmą. Biudžetą „pasotino“ niekingais 3 milijonais litų vietoj 17 planuotų. Atrodo, kad į valdžią atėję kairieji emigraciją turėjo pristabdyti savo „socialinio teisingumo“ pažadais. Didesnė minimali alga, progresiniai mokesčiai, visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, kuris, matyt, patuštintų daugumos gyventojų pinigines. Tiesmuka logika – žmonės važiuoja ten, kur progresiniai, kur nuo senų senovės apmokestinamas nekilnojamasis turtas, kur didesnė minimali alga. Vadinasi, nukopijuosime – ir atsisveikinsime su emigracija.

Ilgą laiką ir pati galvojau, kad svečiose šalyse žmonės ieško ekonominės gerovės. Painiavos vis įvesdavo faktas, kad emigrantai dažnai gyvena itin kukliai, taupo, gyvena susigrūdę išsinuomotuose  „tautiniuose“ butuose ar namuose. Jie visada išlieka svetimšaliai, nevietiniai, nes nekalba tobula tos šalies kalba. Išleidžia daugiau nei Lietuvoje, susiduria su aibe nepatogumų, kad ir tokių, kaip eismas kita kelio puse. Atsisako betarpiško ryšio su artimaisiais. Ilgai negalėjau suprasti šio paradokso. Nejaugi tiek aukų  – dėl pinigų? O jei kartais dėl pinigų – kokio dydžio tie pinigai turi būti? O juk stebuklų nėra, užsieny žymiai geriau apmokami tik kvalifikuoti darbuotojai, o išvažiuoja ne tik jie.

Dėlionė susidėliojo į vietas, kai Prezidentūra paskelbė, kiek gyventojų skundų ji gavo per praėjusius metus.

Septynis tūkstančius! Žinoma, kai kas juos rašo, nes toks pomėgis, kiti – nes neprarado vilties rasti tiesą. O kiek aktyvių, užimtų, kuriančių žmonių nepasiskundė? Nurijo nuoskaudą, kurią patyrė visai ne dėl to, kad Lietuvoje nėra progresinių mokesčių ar visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio. Kaip teigia Prezidentūra, žmonės daugiausia skundžiasi viešojo sektoriaus, teisėsaugos institucijų darbu. Susisiekusi su Vartotojų teisių tarnyba, sužinojau, kad jie pernai gavo apie 13 tūkst. vartotojų skundų. Dvigubai daugiau. Bet juk su prekėmis, paslaugomis mes susiduriame kasdien, kitaip nei su tarnautojais ar pareigūnais, tad natūralu, kad ir skundų turi būti daugiau. Taigi, proporcija – gluminanti.

Naujoji Vyriausybė emigraciją įvardijo kaip opiausią problemą. Ji iš tikro yra didelė, ypač tiems, kurie Lietuvoje lieka gyventi. Ką veiks ir kiek klientų turės paslaugų įmonės, ar išgalės sumokėti  bent minimalią algą? Galų gale – kas mokės „Sodros“ įmokas, kad pensininkai gautų pensijas? Tie, kas emigruoja – jokie nusikaltėliai. Jie nesėdi dejuodami valdžiai ant kaklo, sprendžia realiais savo problemas ir gerina nedarbo statistiką. Jie išvažiuoja, net kai nedarbas Europos šalyse muša rekordus. Vadinasi Lietuvos žmonės lankstūs, darbštūs ir neišlepinti. Tai gali džiuginti antropologus, bet ne politikus, kurie galvoja apie Lietuvą kaip apie vienetą.

Vertinant į šią statistiką, stabdyti emigraciją reikia pradėti nuo valdžios susitvarkymo savo darže. Nuo valstybinio valdymo institucijų, viešosios tarnybos, valstybinių įmonių, viešojo sektoriaus veiklos „sueuropinimo“. Ne dėl „socialinio solidarumo“ stokos ar verslo godumo žmonės emigruoja. Emigracijos priežasčių puokštėje raudona rože žydi valstybės tarnybos veikla. Te nesupyksta sąžiningieji, vis tik daug lig šiol – ne tarnauja, jie valdo, todėl vis dar tinkamesnis jiems yra „valdininkijos“ pavadinimas. Jie baudžia didelėmis baudomis už menkniekius, baudžia dvigubai, jei esi nenuolankus, baus trigubai, jei skųsies. Jei emigracija būtų išskirtinai ekonominė, ne skundai plauktų į Prezidentūrą, o suklestėtų vartotojų teisių gynimo organizacijos ar gausėtų profsąjungų gretos, kurių galios sprendžiant versle kilusius konfliktus žymiai didesnės, nei Prezidentės, sprendžiant Piliečio ir Valstybės konfliktą. 

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...