captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Europa – tik Eurazijos pusiasalis

Pasaulyje daug įvairių regionų. Tačiau tarp jų Europa ypač svarbi dėl to, kad savo ekonominiu produktyvumu  prilygsta Jungtinėms Amerikos Valstijoms, ir per pastaruosius 500 metų buvo pagrindinė pasaulio tvarką keičianti jėga, rašo amerikiečių strateginių studijų instituto „Stratfor“ steigėjas George‘as Friedmanas.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Pasaulyje daug įvairių regionų. Tačiau tarp jų Europa ypač svarbi dėl to, kad savo ekonominiu produktyvumu  prilygsta Jungtinėms Amerikos Valstijoms, ir per pastaruosius 500 metų buvo pagrindinė pasaulio tvarką keičianti jėga, rašo amerikiečių strateginių studijų instituto „Stratfor“ steigėjas George‘as Friedmanas.

„Užtat Europos krizės ir gali destabilizuoti pasaulį“, – tęsia G. Friedmanas ir aiškina, kad „šiuo metu Europa pergyvena dvi susijusias krizes“.

Viena jų liečia Europos Sąjungą, kuri užsimezgė kaip ekonominės integracijos sistema, bet užsimojo virsti kažkuo daugiau – tapti institucija, kuri sukurtų, nuo savęs pridurtume, tarsi naują tautą, europiečius!

Tačiau nacionaliniai skirtumai tarp jau esamų Europos tautų yra realūs ir destabilizuojantys, nes Europoje – tikrai daug tautų ir valstybių su skirtingais interesais ir nesuvestomis tarpusavio sąskaitomis.

Europos Sąjungos projektas nesiekė šias tautas ir valstybes pašalinti – tam skirtys ir įtampos per gilios. Vietoj to siekta tautines tapatybes užkloti europietiška tapatybe. Tautinės valstybės gyvuotų toliau, jose glūdėtų galutinis suverenitetas, tačiau jų piliečiai vis labiau žiūrėtų į save kaip į europiečius.

O šita europietiškoji tapatybė ilgainiui sukurtų bendrą kultūrą ir sumažintų tautinių valstybių individualumą, atskirumą. Suvienytosios Europos žavesį ir sudarė joje įsigalėsiančios gerovė bei taika. Europos Sąjunga laiduotų pastovią gerovę, kuri savo ruožtu pašalintų konfliktų grėsmę.

Bėda čia ta, jog gerovė didėja ir mažėja cikliškai ir tai tik geriausiu atveju, be to, ji labai regioniška. Iššūkis Europos integracijai yra tas, kad jeigu nebus  bendros, tolygios gerovės, Europos patrauklumas nesuveiks – jis nenuvilios europiečių nuo savos parapijos nacionalinėje valstybėje žavesio.

Taip teigia G. Friedmanas, tačiau mes iš savo pusės galime jo paklausti: argi net jau ir  dabar, kai dar nėra visoje Europoje bendros, tolygios gerovės, Vakarų Europa kasmet nenuvilioja dešimtis tūkstančių žmonių iš Lietuvos, nenutraukia jų nuo gimtosios žemės žavesio?

Aišku, nuvilioja ir nutraukia. Tačiau didžioji tautos dalis tėvynėje vis dėlto pasilieka, emigruoja tik mažuma, o ir ta mažuma darysis vis mažesnė, kai gyvenimo standartai Lietuvoje artinsis prie tų, kurie egzistuoja Vakarų Europoje.

O šie Vakarų standartai savo ruožtu ima po truputį smukti, Europa tiesiog nebesugeba generuoti ūkio augimo –  taip kad ilgainiui, gal už keliasdešimt metų, matysime Rytinės ir Vakarinės Europos Sąjungos ekonominį susilyginimą ties žemesniu bendruoju vardikliu. Tada bus sumažėję ir vidinės emigracijos Europoje – ypač iš Rytų į Vakarus – mastai.

Bet tai, mūsų manymu, irgi neprives prie didesnės, negu jau dabar egzistuoja, Europos integracijos, tuo labiau prie naujos „federacinės“ Europos valstybės, su nauja europietiška tapatybe, neva „užklosiančia“ dabartinę, pvz., lietuvių ar lenkų tapatybę.

Europos Sąjunga, mūsų nuomone, išliks – su suvereniomis tautinėmis valstybėmis kaip ligi šiol, tik jos gal mažiau viena nuo kitos skirsis ūkio gerovės atžvilgiu. 

Toliau G. Friedmanas kalba apie tai, ką vadina „Europos pusiasaliu“. Juo jis laiko „regioną į Vakarus nuo linijos, einančios nuo Sankt Peterburgo šiaurėje iki Rostovo prie Dono pietuose. Šis regionas vis labiau siaurėja prieš pasiekdamas Pirėnų pusiasalį ir Atlanto vandenyną.

Į Rytus nuo šios linijos yra Rusija. Jeigu, viena vertus, Europos pusiasalis su Prancūzija, Vokietija, Italija ir su savo Dunojaus ir Reino upynu yra artimai susijęs su vandenynais ir todėl verčiasi globalia prekyba, tai, antra vertus, Rusija didele dalimi prikaustyta prie sausumos ir turi tik tolimus uostus prie Ramiojo vandenyno, Viduržemio jūrą pasiekia tik per Turkijos sąsiaurį, o priėjimą prie Baltijos ir Arkties vandenyno jai sunkina užledėjimas.  

Europos pusiasalyje, ypač judėdamas į Vakarus, niekada nebūsi daug daugiau nei kelis šimtus kilometrų atitolęs nuo jūros. O Rusija, priklausoma nuo judėjimo sausumoje, kuris sunkesnis ir brangesnis nei prekyba vandeniu, priversta tenkintis gerokai mažesnėmis finansų įplaukomis nei Europos pusiasalis“.  

„Tai priveda mus ir prie „antrosios krizės, – tęsia G. Friedmanas, – kuri kyla iš Europos strateginės struktūros ir sunkiau sprendžiama nei pirmoji. Pagrindinę Europos žemyno problemą visada kelia santykiai tarp gana vieningos, tačiau nepasiturinčios bei Rusijos dominuojamos Eurazijos, ir gerokai turtingesnio, bet ir ženkliai labiau suskilusio Europos pusiasalio“.

O tarp Rusijos ir Europos pusiasalio driekiasi paribio žemės, kurias kartais kontroliuodavo Rusija, kartais pusiasalio galybės, bet dažniausiai jos būdavo padalytos. Retkarčiais jos sulaukdavo nepriklausomybės ir suverenumo, bet dažnai, net ir nepriklausomos būdamos, jos patekdavo į kitų šalių įtakos zonas. 

Šios paribio žemės iš dviejų geografinių eilių. Pirmojoje, Rytinėje eilėje – Baltarusija, Ukraina ir dalis Balkanų. Antrojoje, Vakarinėje – Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija. Po Antrojo pasaulinio karo Rusija įsigalėjo antrojoje, Vakarinėje paribio eilėje ir siekė dar toliau.

Sovietų Sąjungai žlugus, šios Vakarinio paribio šalys tapo suverenios. O Europos pusiasalio įtaka pasislinko į Rytus, Europos Sąjungai ir NATO įsigalėjus Vakarinėje eilėje. Į šią eilę įtraukus ir Baltijos valstybes, Baltarusija ir visų pirma Ukraina tapo buferio zona ir atsirado nauja skiriamoji linija. 

„Reikia pastebėti du dalykus, – tęsia G. Friedmanas. – Pirmiausia, tai buvo Europos Sąjunga, kuri pusiasaliui suteikė priežastį ir pagrindą plėtimuisi į Rytus“.

Sovietų Sąjungai žlugus, o Europos galiai stiprėjant, dinamiškajai Europos Sąjungai, atrodė, buvo skirta pusiasalį suvienyti: ji sudarė rėmus plėtrai ir suteikė patrauklų pasirinkimą suverenumą atkūrusioms ar gavusioms paribio valstybėms. 

Antra, Rusija po 1990-ųjų išgyveno sisteminio šoko būseną, pasižymėjusią chaosu ir visų kontrolių bei planų praradimu, tarytum šalis būtų netekusi sąmonės. Amerikiečių ir europiečių požiūriu, tai galėjo būti naujasis Rusijos normalumas, tačiau iš tiesų tai buvo tik laikina fazė.

Juk per didelę jos istorijos dalį  Rusiją viename daikte išlaikė viena vienintelė institucija – saugumas, slaptoji policija.  Didžiulėje nepasiturinčioje šalyje su minimaliomis komunikacijomis ir transporto galimybėmis centro sugebėjimas kontroliuoti periferijas – labai ribotas.

Todėl veiksmingos saugumo sistemos sukūrimas neišvengiamai būtinas tam, kad Rusija išvengtų fragmentacijos. Nuo carų valdymo laikų efektyvi saugumo sistema ir lėmė Rusijos išlikimą vienybėje.

Užtat pirmajai visiško Rusijos koliapso šoko bangai nuslūgus,  saugumo aparatas atsigavo ir ėmė Rusiją stabilizuoti. Čia esmė buvo ne Vladimiro Putino asmenybė – jei ne jis, tai būtų iškilęs kitas vadovas ir pristabdęs Rusijos ekonomikos ir politikos dezintegraciją.

Šis procesas vedė prie to, kad Rusija persitvarkė savo sumažėjusios  galios ribose. Reikėjo stabilizuoti šalies ūkį ir iš naujo pareikšti savo geopolitinius interesus, pirmiausia Kaukaze, po to Ukrainoje. Bet ir Vakarų plėtra Rytų link kėlė Rusijai egzistencinio rūpesčio.

Ir nors Europos Sąjunga savo žemyno integraciją laikė visiškai geravališku procesu, toks bent buvo europiečių subjektyvus požiūris, rusai jame įžiūrėjo kažką tokio, ko niekada nebuvo regėję anksčiau.

Rusai pamatė integruotas institucijas, su kai kurių šalių-narių ambicijomis paversti Europos Sąjungą tautinių valstybių federacija, siekiančia pranokti vien ekonominę integraciją. Juk būta pakankamai plačių diskusijų apie Europos gynybos sistemas ir netgi federaciją, kad Maskvoje suskambėtų aliarmo signalai.

Tokia susivienijusi Europa su į Rytus nukreiptu dėmesiu galėtų reikšti egzistencinę grėsmę Rusijai, ypač atsiminus, jog ir Jungtinės Amerikos Valstijos šiuo atžvilgiu dalijosi Europos požiūriu ir baime dėl Rusijos galios atsinaujinimo.

„Tačiau 2008-aisiais įvyko du lemtingi dalykai. Pirma, Rusijos karas su Gruzija pademonstravo atsinaujinusį Maskvos, kaip reikšmingos ir pajėgios regioninės galybės, vaidmenį. Antra, Europos ekonominė krizė, sukelta Amerikos rizikingų hipotekų krizės, pradėjo vesti prie Europos vienybės suaižėjimo ir didelio interesų išsiskyrimo“, – rašo tyrimų instituto „Stratfor“ steigėjas G. Friedmanas.

Taigi Europos integracija, o ir Rusijos galios smukimas, bent laikinai sustojo. Ką tai reiškia ateičiai? Apie tai kitą kartą.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...