captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Žalumos džiugesys

Trečioji Sekminių diena kaime vadinama Ledine. Senolių būdavo prisakyta tądien rimtų darbų, o ypač laukuose, nesiimti: antraip ledai vasarojų išmuš, derlius perniek nueis. Kitados tikėta, kad tai piktoji žiemos dievaitė Leda tokiu būdu savo galias primenanti. Kaimynai vienas kitą sudrausmindavo: neik į darbus, per tave visam kaimui bėda nutiks...
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Trečioji Sekminių diena kaime vadinama Ledine. Senolių būdavo prisakyta tądien rimtų darbų, o ypač laukuose, nesiimti: antraip ledai vasarojų išmuš, derlius perniek nueis. Kitados tikėta, kad tai piktoji žiemos dievaitė Leda tokiu būdu savo galias primenanti. Kaimynai vienas kitą sudrausmindavo: neik į darbus, per tave visam kaimui bėda nutiks...

Šią savaitę baigiasi pavasario švenčių ciklas. Galima jį vadinti velykiniu, nes kiekviena šventė jame buvo skaičiuojama nuo Velykų datos. Baigiasi ciklas bažnytine Dievo Kūno ir Kraujo švente, pažymima devintosios savaitės po Velykų ketvirtadienį. Ją įvedė popiežius Urbonas IV apie 1264 metus; švente pagerbiamas švč. Sakramentas, paliktas žmonėms Eucharistijoje.

Liaudiškas šventės pavadinimas – Devintinės arba Devintinis, taip pat Vainikai, nes ir bažnytinės procesijos, ir namai puošiami gyvąja žaluma; o žolynai dar ir pašventinami. Juk dabar pats gamtos gražumas; tiek žiedų aplink, ir oras kupinas jų kvapų… Kaime jau iš anksto šventei būdavo prisirenkama vaistažolių. Žinoma, atsižvelgiant ir į mėnulio fazę. Dabar priešpilnis, tai bus geresnės tos, kurios vaistingąsias medžiagas kaupia lapeliuose ir žieduose.

Lietuvos miesteliuose į Devintinių oktavos (aštuoniadienio) paskutiniąją procesiją suplaukdavo minių minios. Ir visi žmonės su gėlių bei žolynų puokštėmis. Procesijos vykdavo labai iškilmingai, net būgnams dundant. Dar ir dabar dažnos bažnyčios užkaboriuose galima pamatyti praėjusių amžių kariškus būgnus. Jie vario skardos, tokie nemaži, pusapvaliai, su kojelėmis, papuošti herbais ir ornamentais. Mat kitados būta tradicijos iš priešo pulkų atimtuosius dovanoti bažnyčiai.

Bažnyčios vidus per Devintines, laikantis mūsų papročių, išpuošiamas vainikais, prie šoninių altorių statomi berželiai. O ant sienų sukabinti kiekvienos šeimos merginų nupinti po devynis iš rūtų, juozažolių ir įvairių vaistingų augalų vainikėliai. Ir jie turėdavo išbūti bažnyčioje devynis mišparus. Namuose sudžiuvusius vainikėlius laikydavo ant lentynėlės kampe prie šventųjų paveikslų. Užėjus grėsmingam audros debesiui, žolelių pasmilkydavo ties krosnies priežda. Naudodavo ir gydymui, tarkime, vaikus pasmilkydavo, jeigu būtų ko nors išsigandę ar „blogos akies“ nužiūrėti. Sunegalavus viduriais, tų pašventintų žolelių įberdavo arbaton.

Po berželių pašventinimo bažnyčioje žmonės nusilauždavo šakelę, parnešę namo, užkišdavo po stogo grebėstu, sakydavo – saugos nuo perkūno įtrenkimo. Dar būta tokio graudaus papročio – Devintinio žolelių įdėti į karsto pagalvėlę mirusiajam; taip daroma ir žemaičiuose, ir dzūkuose.

Žemaitijoje tarp gėlių puokštėje paslėpdavo piktdagį; sakydavo, kad primintų Kristaus kančią. Su tuo dygiuoju augalu darydavo burtą, kad usnys iš laukų pranyktų: nagi įkišdavo jį šaknimis aukštyn į dirbamą dirvą. Šiame tikėjime – labai senais laikais praktikuotų apeigų aidai.

Moterys Devintinių žolynų įbedžiodavo uždiegtose įvairių daržovių „rasodos“ lysvelėse, tikėdavosi taip kurmius nubaidyti. O kopūstų tarpueiliuose šventintų berželio šakelių prikaišiojus kirminai jų nepuolą.

Devintinės – riba, po kurios nebesėjama; nebesodinami ir daržai. Antraip derlius nespės subręsti iki rudens šalnų – trumputė ta mūsų vasarėlė. Todėl ir posakis toks: „Še tau, boba, Devintinės!“ (sakomas nustebus ar kam nepasisekus). O pyktį išliejant sukeikiama: „Kad jį Devintinis!“

Šeimininkei Devintinės nemenkas rūpestis: reikia ne tik piemenėliui sūrį suslėgti, bet ir visai šeimai po devynis skanius varškėčius, raguolius ar tarkių pyragiukus išvirti. Per Sekmines užteko po septynis…

Žemaitijoje Devintinių, arba tarmiškai Deivakūnio, papročiai yra labai panašūs į aukštaičių Sekminių. Berželių šakomis papuošiami kiemo vartai, trobos gonkeliai, jų prikalama prie durų, iškaišomas trobos vidus. Piemenėliai išvakarėse, pargindami bandą iš ganyklos, karves apvainikuoja. Gauna už tas pastangas bei gerus palinkėjimus iš šeimininkės sūrį ir kiaušinių. Tada visi pamiškėje susirinkę daro piemenų „balių“. Kviečia draugėn ir miško žvėris pasivaišinti. Iš šio prosenoviško papročio pasilikęs toks pašaipus priežodis: „Še tau, vilke, Devintinės, – šit atėjo neketinęs“. Toks šventės „vėlavimas“ einant vakarų kryptimi sutampa su jūros įtaka gamtos reiškiniams. Žemaitijoje viskas truputį vėliau: ir sodų žydėjimas, ir šienapjūtės laikas.

Devintinių procesija taip pat ir mūsų sostinės gili iš senovės ateinanti tradicija. Eisena senamiesčio gatvelėmis būdavo puošiama žalumynų vainikais. Tad akivaizdu, kad lietuvių tradicijos ir papročiai labai glaudžiai susiję su tėviškės gamtos ritmais.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...