captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Pranešti apie nuomones nebūtinai reiškia joms pritarti

Priminsime, kad čia pateikiame tik užsienio spaudos apžvalgą, atpasakojame vieno ar dviejų, o kartais ir daugiau laikraščių nuomones. Kai reiškiame savo nuomonę, tą įsakmiai ir pabrėžiame.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Priminsime, kad čia pateikiame tik užsienio spaudos apžvalgą, atpasakojame vieno ar dviejų, o kartais ir daugiau laikraščių nuomones. Kai reiškiame savo nuomonę, tą įsakmiai ir pabrėžiame.

Tad prašome nekaltinti šios apžvalgos rašytojo dėl nuomonės, apie kurios buvimą jis tik praneša, visada pažymėdamas, kieno tai nuomonė, bet nebūtinai pats jai pritardamas. Jei pritaria, tai tą tiesiai šviesiai ir pasako.

Šiandien akiratyje – airių balsavimas už tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimą. Čia susitelksime į krikščionio žurnalisto Rodo Dreherio straipsnį svetainėje „American Conservative“.

Šioje svetainėje dažnai lankomės todėl, kad joje iš neįprastų konservatyvių pozicijų, bet suprantančių ir kitus požiūrius, rašo įdomiai mąstantys žmonės, kaip antai R. Dreheris, beje, perėjęs iš protestantiškojo metodizmo į katalikybę ir paskui į stačiatikybę – daugiausia dėl to, kad, jo nuomone, katalikų hierarchai nesusitvarkė kaip reikiant su jaunuolių lytinio išnaudojimo skandalu.

Gegužės 24-ąją apie Airijos referendumą jis rašė, jog manytumei, kad kai kurie aklai optimistiški katalikai bandys triuškinamą homoseksualų santuokos šalininkų pergalę pavaizduoti kaip vien „paviršutinišką nubrozdinimą“.

O iš tiesų žurnalo „Time“ svetainėje Christopheris J. Hale`as teigė ne tik tai, jog referendumo rezultatai nėra Katalikų Bažnyčios pralaimėjimas, nėra smūgis jai, o priešingai – tai katalikybės pagal popiežių Pranciškų triumfas, pergalė.

Kodėl? Todėl, kad daugelis, balsavusiųjų „už“ tos pačios lyties žmonių santuoką, taip darė dėl savo tikėjimo, o ne nepaisydami jo. Viena senyvo amžiaus airių porelė pasakė štai ką: „mes esame katalikai, mus išmokė tikėti šiomis dorybėmis: atjauta, meilė, teisingumas, įjungimas, įglaudimas, lygybė – tik už tai mes ir balsavome“.

Visus įglaudžiančios Katalikų Bažnyčios idėja dar ne taip seniai daug kam atrodė kaip nepasiekiama svajonė, tačiau, į popiežiaus sostą atsisėdus Pranciškui drumstėjui, tai jau nebe taip iš piršto išlaužta, rašė Ch. Hale`as.

Prieš dvi vasaras popiežius paleido žinutę: „Lai Bažnyčia visuomet būna gailestingumo ir vilties vieta, kurioje visi priimami, mylimi ir gali sulaukti atleidimo.“

Sekminių išvakarėse, atrodo, Airija šią žinutę priėmė širdin ir Bažnyčiai bei plačiajai visuomenei pasiuntė nedviprasmišką žinią: „Bendruomenė, kuri ką nors atmeta, išvis nėra jokia bendruomenė“.

Taip žurnalo „Time“ portale teigė žurnalistas Ch. J. Hale`as, o štai R. Dreheris tik nustebęs. Kas čia darosi?

 „Juk popiežius Pranciškus ne vieną sykį pasisakė prieš tos pačios lyties žmonių vedybas. Kita vertus, jis tik ką paskyrė atvirai homoseksualus palaikantį anglų dominikoną savo aukšto rango patarėju Vatikane taikos ir teisingumo klausimais“.

Kaip gegužės 16-ąją  pranešė žurnalistas Michaelas O`Loughlinas amerikiečių katalikų svetainėje „Crux“, „tarptautiškai žinomą pamokslininką ir rašytoją, stiprų popiežiaus sąjungininką, pasižymėjusį katalikų ortodoksijos stūmimu iki ribų, Šventasis Sostas pakylėjo į aukštas pareigas.

Šeštadienį Vatikanas paskelbė, jog popiežius paskyrė kunigą Timothy Radcliffe`ą Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos patarėju. Beveik dešimtmetį vadovavęs dominikonų ordinui, o dabar socialinio teisingumo centrui Oksforde, Anglijoje gimęs T. Radcliffe`as pakartotinai kėlė iššūkius katalikų požiūriui į moteris, gėjus ir lesbietes, taip pat ir į išsiskyrusius asmenis“.

Tiek iš JAV katalikų portalo „Crux“. Nuo savęs pridursiu, kad ir man šiuo metu ir šiuo klausimu Šventojo Tėvo pozicija nelabai aiški. Gal ji paaiškės iki šių metų rudens, kai, portalo žodžiais, „spalį Romoje susirinks vyskupai iš viso pasaulio ir ten įvyks antroji gyvų debatų Bažnyčioje šeimos klausimais dalis.“

Tuo metu Vokietijos dienraštis „Neue Osnabrücker“, kaip ir daugelis kitų, pastebėjo, jog „airiai Europai padarė staigmeną: jų didelė dauguma pritarė tam, kad būtų pripažįstamos homoseksualų vedybos, nors šalis ligi šiol laikyta ultrakatalikiška ir konservatyvi.“

„Tai reiškia, jog likęs žemynas savo turimą Airijos įvaizdį privalo koreguoti. Ši valstybė savo aiškia išpažintimi drąsiai žengė žingsnį į priekį. Tuo ji galėtų būti pavyzdys ir Vokietijai“, – rašė Osnabriuko laikraštis. 

Pasak Karslruhės dienraščio „Badische Neueste Nachrichten“, „anksčiau Airija buvo popiežių mylimiausia šalis, kadangi jos tauta – tokia giliai tikinti. Bet jau nebe. Referendumo baigtis aiškiai rodo, kad Žaliojoje saloje Katalikų Bažnyčia visuomenės klausimais nebeduoda tono.“

„Jeigu dar aštuntąjį šimtmetį per 90 procentų airių kas savaitę eidavo į šv. Mišias, tai 2011 m. tą darė tik 30 procentų. Vyraujanti politinė įtaka, kurią Bažnyčia kadaise turėjo ir kuri aiškiai atsispindėjo net konstitucijoje, sumažėjo tuo mastu, kuriuo šalis ekonomiškai ir socialiai modernizavosi“, – aiškino pietvakarių Vokietijos laikraštis.

O Bavarijos sostinėje leidžiamas dienraštis „Süddeutsche“ referendumo rezultate įžiūrėjo „žinią konservatoriams visoje Europoje. Net ir Vokietijoje – kokia tolerantiška, liberali ir nuo gyvenimo neatitrūkusi mūsų visuomenė norėtų būti, ypač dabar, po balsavimo Airijoje!“  

„Juk ne be reikalo trečiasis pagrindinio įstatymo straipsnis, nustatantis visų lygybę įstatymo atžvilgiu, priklauso prie svarbiausiųjų pamatinių mūsų Konstitucijos teisių. Šiandien visuomenė pažengusi toliau, nei konservatoriai tą norėtų pripažinti“, – teigė Pietų Vokietijos laikraštis.

Hamburge ir Berlyne leidžiamo dienraščio „Welt“ požiūriu, „Vokietijoje partnerystės įstatymas 2001 m. reiškė didelę pažangą. Tačiau 14 metų vėliau mes pokyčiams velkamės iš paskos. Dabar Vokietijos vyriausybė planuoja homoseksualioms poroms – vyrų ir moterų – suteikti daugiau teisių – tam jau beveik po laiko.

Visiškas partnerystės sulyginimas su santuoka didžiojoje Vokietijos valdančioje koalicijoje kol kas žlugtų ypač dėl Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) priešinimosi. Bet šitas žingsnis – tik laiko klausimas. Kodėl Bavarijoje turėtų būti neįmanoma tai, kam Airijoje dauguma pritaria net ir kaimiškuose rajonuose? Kelią nurodys Vokietijos konstitucinis teismas.“

„Vis dėlto nuo vieningos tvarkos Europoje mums dar labai toli. Italijoje, Graikijoje ir Lenkijoje net nėra partnerystės įstatymo“, – liūdi Vokietijos nacionalinis konservatyvių pažiūrų dienraštis „Welt“.

Man priimtinesnė nuomonė, kurią išsakė Bonos dienraštis „General-Anzeiger“: „klasiškoji santuoka atvira vaikams, ji visuomenei turi embrioninės ląstelės pobūdį, ji daro visuomenę atvirą ateičiai. Tiesa, to nereikia patetiškai pervertinti, bet tuo klasiškoji santuoka iš esmės ir skiriasi nuo homoseksualų vedybų.“

„Vienodus, tolygius dalykus reikia vertinti vienodai, tolygiai. Tačiau klasiškoji ir homoseksualioji santuokos nėra tolygios. Užtat čia ir negalima kalbėti apie diskriminaciją“, – darė išvadą Bonos laikraštis.

Apžvalga skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...