captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Dumbliauskas. Keičiasi Kremliaus taktika?

Visi, nors kiek besidomintieji padėtimi dabartinėje Rusijoje, laukė gegužės devintosios, po kurios buvo baimintasi naujo puolimo Donbase. Antrojo pasaulinio karo pabaigos septyniasdešimtųjų metinių šventimo pompastiką taikliai pakomentavo vienas rusų intelektualas. Anot jo, susidaro įspūdis, kad šiuolaikinė Rusija neturi kuo didžiuotis, išskyrus pergalę prieš hitlerinę Vokietiją.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Visi, nors kiek besidomintieji padėtimi dabartinėje Rusijoje, laukė gegužės devintosios, po kurios buvo baimintasi naujo puolimo Donbase. Antrojo pasaulinio karo pabaigos septyniasdešimtųjų metinių šventimo pompastiką taikliai pakomentavo vienas rusų intelektualas. Anot jo, susidaro įspūdis, kad šiuolaikinė Rusija neturi kuo didžiuotis, išskyrus pergalę prieš hitlerinę Vokietiją.

Po militaristinio parado Raudonojoje aikštėje, kur V. Putinas savo valdiniams ir pasauliui demonstravo Rusijos karinę galią, praėjo daugiau kaip dvi savaitės, tačiau platus karinis puolimas Rytų Ukrainoje, ačiū Dievui, neprasidėjo. Vietoj to įvyko dalykai, kurie daug kam buvo netikėti. Turiu galvoje JAV valstybės sekretoriaus J. Kerry susitikimą su V. Putinu Sočyje ir valstybės sekretoriaus pavaduotojos V. Nuland vizitą į Maskvą bei jos pokalbius su keliais Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojais.

Kaip paaiškinti tokius Amerikos pareigūnų vizitus? Komentarai viešojoje erdvėje yra įvairūs, net ir tokie, kad valstybės sekretorius J. Kerry žaidžia rusišką ruletę, rizikuodamas savo karjera. Daug kas pabrėžia faktą, kad būtent amerikiečiai atvyko pas rusus, o ne atvirkščiai, kuo labai džiaugėsi Kremliaus propaganda, pateikdama tai kaip teisingo Rusijos elgesio įrodymą.

Labiausiai vertas yra garsaus politikos eksperto Andrejaus Piontkovskio aiškinimas. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad šių metų balandžio 19 d. Kremliaus leidžiamas laikraštis anglų kalba „Moscow Times“ išspausdino straipsnį iškalbingu pavadinimu – „Putinas nori taikiai sugyventi su Vakarais“. Šiame Kremliaus laiške pasauliui išsakytos kelios labai svarbios mintys.

Pirma, tam, kad Rusijos valdžia išlaikytų savo pačios sukurstytas visuomenės antivakarietiškas nuotaikas, ji turi pakelti konfliktą į aukštesnį lygį, tačiau tai yra pavojinga ir ypatingai brangu. Antra, grįžti atgal neįmanoma. Sprendimas dėl Krymo yra neatšaukiamas, kitaip kils pavojus veikiančiam šalyje politiniam modeliui. Trečia, atsisakymas padėti rytų Ukrainai sukels rimtus politinius sukrėtimus šalies viduje ir bus įvertintas kaip aiškus Kremliaus pralaimėjimas.

Taigi, Kremliaus kreipimosi į Vakarus tekstas dalykiškas ir aiškus. Kremliaus strategai pripažįsta, kad antivakarietišką isteriją išpūtė jie patys, tačiau jau supranta, kad toliau palaikyti ją yra labai brangu ir pavojinga. Tačiau apie Krymo grąžinimą ir išsinešdinimą iš Rytų Ukrainos negali būti nė kalbos, nes tokius dalykus rusų visuomenė įvertintų kaip Kremliaus pralaimėjimą. Kitaip tariant, Kremlius prisipažįsta Vakarams, kad jau neturi jėgų tolimesniam konflikto su jais eskalavimui, tačiau tuo pat metu akiplėšiškai reikalauja pripažinti užgrobtas teritorijas.

Amerikos valstybės sekretoriaus vizitas į Rusiją rodo, kad amerikiečiai sutinka su šiais akiplėšiškais reikalavimais. Kremliaus strategai yra puikiai perkandę šiuolaikinių Vakarų visuomenių politikus, kurie šiurpsta net nuo minties apie karą su Rusija. V. Putino viešai išreikštas noras taikiai sugyventi su Vakarais suteikia Vakarų lyderiams galimybę išvengti ne tik karinės, bet ir ilgalaikės politinės bei ekonominės konfrontacijos su Rusija, ir šia galimybe jie mielai naudosis.

Tik kaip įveikti abejonę, ar V. Putinas eilinį kartą „neišdurs“ Vakarų? Nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios Kremliaus valdovas yra tiek primelavęs, kad būtume beviltiški kvailiai, jei visiškai patikėtume jo norais taikiai sugyventi su mūsų civilizacija. Nepamirškime Vokietijos kanclerės A. Merkel žodžių, kad V. Putinas gyvena kitoje realybėje.

Vilties teikia Rusijos ekonomika, kuri lėtai, bet užtikrintai smunka. Auga bedarbystė, karpomos išlaidos švietimui ir sveikatos apsaugai. Gal tai padės rusams atsipeikėti ir suprasti, kad ne branduolinėmis bombomis matuojamas valstybės reikšmingumas?

O mes liekame amžinai dėkingi ukrainiečiams, kurie paaukojo savo vienintelius gyvenimus tam, kad V. Putinas Ukrainoje įklimptų. Nes jei Rusijos agresija Ukrainoje nebūtų buvusi sustabdyta, nežinia kaip dabar atrodytų mūsų Lietuvėlė.

Komentaras skambėjos per LRT Radiją. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...