captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sotvarė. Apie pilkąją skylę ir pilką viršininką

Netiesa, kad mūsų kariškiai, jūrininkai, gelbėtojai, krizių valdytojai ir politikai su savo komandomis nesugeba koordinuotis, sutelkti technikos ir greitai reaguoti į krizes. Tiesiog praėjusį šeštadienį bėda atslinko ne iš tos pusės ir ne tokio dydžio, kokiam pastaruoju metu rengiasi Lietuva.
R. Sotvarė, asmeninio archyvo nuotr.
R. Sotvarė, asmeninio archyvo nuotr.

Netiesa, kad mūsų kariškiai, jūrininkai, gelbėtojai, krizių valdytojai ir politikai su savo komandomis nesugeba koordinuotis, sutelkti technikos ir greitai reaguoti į krizes. Tiesiog praėjusį šeštadienį bėda atslinko ne iš tos pusės ir ne tokio dydžio, kokiam pastaruoju metu rengiasi Lietuva.

Nė sekundės neabejoju – jeigu trąšų bėrėjais apsimetusių „kukurūznikų“ eskadrilė atsklęstų iš Rytų, kariuomenė su šauktiniais arba be jų kaip mat išsirikiuotų, pakiltų ir išplauktų visi, ką tik galima surinkti.

Ir mūsų premjeras Algirdas Butkevičius susivoktų ne ketvirtą, o galbūt jau trečią parą. Net krašto apsaugos ministras Juozas Olekas suskubtų į įvykių epicentrą ne ketvirtą parą, o tuojau pat. Taip nutiktų ne tik dėl sparnuotos eskadrilės, bet net ir dėl kelių žalių žmogeliukų.

Bet, jų visų ir mūsų nelaimei, bėda virš Baltijos pasivijo tik du paprastus saviškius. Todėl logiška, jog sistema iš pradžių jų nelaimės nepastebėjo – iš tos pusės nelaimių nelaukiama. O po to palaidojo lakūnus iš anksto. Mat sistema nujaučia, jog eiliniai mūsiškiai, ne žali ir ne iš tos pusės, tokio vėjo, šalčio ir bangų neišgyvena. Juk neišgyventų nei ponas Olekas, nei kariuomenės, nei kuris jūrų reikalų ar pasienio vadas.

Todėl Lietuvos kariuomenės Karinių pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras gavo pranešimą apie dingusį lėktuvą praėjus bemaž dviem valandoms po paskutinio įgulos pranešimo. Pirmasis sraigtasparnis pakilo tik po pustrečios valandos.

Tik todėl šeštadienio naktį kuklios lietuvių gelbėtojų pajėgos sumigo, o sekmadienio vakarą nusprendė viską pabaigti. Kam gi ieškoti to, ko jau nebėra. Jūra pati atiduos. Kitaip sakant, palaidojo lakūnus arba racionaliai nurašė.

Tokia lyg kaštų ir naudos analizė. Tikimybės išgelbėti gyvybę sulyginimas su pinigu – sunaudotų degalų kiekiu, technikos amortizacija, viršvalandžių kaina.

Koks likimas bebūtų pasitikęs lakūnus, niekas ir niekada nebeištrins jausmo, kad viskas galėjo būti kitaip. Neištrins ir gėdos, kad kitaip nebuvo.

Karingiausiai Europos Sąjungoje atrodanti, kilti į kovą narsiai raginanti valstybė šleptelėjo veidu į purvą. Užsimojusi dideliam karui, pralaimėjo mažą. Dėl dviejų žmonių. Pralaimėjo progą parodyti, jog kilus net mažytei visos šalies mastu krizei, gali veikti žaibiškai ir tiksliai, gali sutelkti tarptautinę paramą. Kad visi -- už vieną.

Tingūs ir inertiški. Tai mažiausiai įžeidus įvertinimas, tinkamas jau pabaigtai gelbėjimo operacijos imitacijai. Kai kitą kartą kas nors sumanys ir vėl kaltinti Europą ar visą pasaulį dėl vangios reakcijos į karą Ukrainoje, turėtų tai prisiminti.

Valstybė nekalta, jog vienas kitas tuzinas jos piliečių užsnūdo poste, per ilgai šventė ar tiesiog atsidūrė jam netinkamoje vietoje. Bet pagalvoti yra apie ką.

Lietuvoje kartas nuo karto aptinkamos pilkosios zonos. Prieš dvejus metus pagrobta, sumušta, bet atkakliai dėl gyvybės kovojusi mergina pavirto gyvu fakelu automobilio bagažinėje, nes bendrosios pagalbos telefono operatorė negalėjo matyti jos buvimo vietos. Jos gyvybę nusinešusi pilkoji zona atsirado tik todėl, kad mobiliojo ryšio operatoriai formaliai pažvelgė į pelningas sutartis. Ir niekas iš anksto tokios bėdos nenumatė.

Pilkoji zona, kai lakūnų pranešimai keliauja į niekur, egzistuoja ir navigacijos erdvėje, nes radijo ryšio įranga Palangos oro uoste galbūt per sena, o galbūt kažkas už tą gyvybės vertę turintį ryšį nesumokėjo. Ir šį kartą viskas bus išsiaiškinta jau po to, kai nieko nebegali pakeisti. Kokių dar yra? Ir kas jas aptiks prieš tai, o ne po to, kai jos pasiims dar vieną?

Pilkoji zona yra ir Krašto apsaugos, ir Susisiekimo ministerijose. Joje pradingsta žinojimas, kokių turime sraigtasparnių, ką jie gali arba ne. Bet pavojingiausia pilkuma, apsėdusi viršininką. Turi būti labai pilkas, kad net ir vėluodamas pasiųstų gelbėti lėčiausią laivą iš visų. Kad pastebėjęs Baltijoje galbūt gelbėjimo valtį su galbūt gyvais, priimtų sprendimą sukti namo – ištirs objektą rytoj su galbūt nebegyvais.

Dabar prasideda gražioji dalis – neįvykusios gelbėjimo operacijos tyrimas, komisijos. Tingių ir inertiškų nebematysime. Tik lenktynes dėl skambesnio žodžio ir didesnio reitingo. Žanras įvaldytas. Medžiaga su dviem pražudytais lakūnais, tobula.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...