captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Žemaičiai žinojo net 24 paros dalis

Gegužės 20-oji – tarptautinė metrologų diena. Neveltui įrašyta į kalendorių – reikšminga specialybė. Standartai kaskart vis svarbesni globalėjančiame pasaulyje, o matai ir saikai – vis tikslesni su kiekvienu civilizacijos žingsniu. Matuota ir seikėta nuo senų senovės. Ar trobesį statant, ar baldą meistraujant... O turgun kaipgi be svarstyklių?
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Gegužės 20-oji – tarptautinė metrologų diena. Neveltui įrašyta į kalendorių – reikšminga specialybė. Standartai kaskart vis svarbesni globalėjančiame pasaulyje, o matai ir saikai – vis tikslesni su kiekvienu civilizacijos žingsniu. Matuota ir seikėta nuo senų senovės. Ar trobesį statant, ar baldą meistraujant... O turgun kaipgi be svarstyklių?

Pradėta matuoti nuo palyginimų. Sakoma: vanduo iki kelių, žolė iki juosmens, lengvas kaip plunksna, sunkus kaip akmuo, lašiniai per plaštaką, linai septynių saujų. Žodžio „matuoti“ šaknis yra bendra įvairių indoeuropietiškos kilmės tautų kalbose. Įvairiose kalbose tai reiškia „vynioti“, „sukti“, „supinti“. Galima spėti, kad kitados mato ir matavimo sąvokos buvo siejamos su audiniu. Juk būtina matuoti audžiant, siuvant.

Vieni seniausių yra matai, susiję su žmogaus kūno dalimis: jie vadinami antropologiniais. Iš tokių Lietuvoje naudoti: sprindis, pėda, sieksnis – tai atstumas tarp dviejų išskėstų rankų nykščių, colis – nykščio plotis, verškas – dviejų piršto narelių ilgis. Kelią anksčiau matuodavo laiku, kurį sugaišdavo eidami pėsčiomis, važiuodami arba jodami.

Pagrindinis Lietuvoje jau nuo XIV a. plačiai naudotas ilgio matas buvo uolektis, dar vadintas mastu ar alkūne. Tai atstumas tarp alkūnės linkio ir pirštų galų; jo didumas 66–81 cm. Uolektis dalinta į 2 pėdas, 4 ketvirčius, 24 colius, 192 miežio grūdus. Trys uolektys sudarė sieksnį. Didesni ilgiai matuoti 75 uolekčių virve – vadinamuoju „šniūru“. Šis dalintas į 10 virpstų, o virpstas – į 10 virpstelių arba 16 pėdų.

Įdomu, kad žodis „metras“ pirmą kartą nuskambėjo būtent Vilniuje. XVI a. pirmoje pusėje Krokuvos akademijos profesorius S. Pudlovskis ilgio vienetu pasiūlė paimti švytuoklę, kurios svyravimo periodas – viena sekundė, vienas širdies dūžis. Šią mintį išplėtojo italų mokslininkas ir keliautojas Titas Livijus Buratinis. 1675 m. Vilniuje išleistoje knygelėje „Misura universale“ jis pavadino šį vienetą metru, iš graikiško žodžio metron – matas. Metro pagrindu ir matų sistemą sudarė. Įstatyminiu matu metras tapo 1799 m. Paryžiuje, sudalinus meridiano ilgį.

Lietuviai turėjo ir savus pločio matus. Tai lenta, suolas, vaga, akėčios ir kt. Dirvos plotis matuotas ir biržėmis. Tai žemės juosta, sėjėjo užsėjama javais ar linais vienu mostu. Ji buvo biržijama – žymima šiaudų grįžtėmis ar šakelėmis. Audeklo plotis praeityje matuotas rietimais, sienomis, stuomenimis. Audeklo siena atitikdavo audėjos trobos sienos aukštį, nes ant jos būdavo metami siūlai būsimam audiniui. Stuomeniu vadintas medžiagos gabalas suaugusio žmogaus marškiniams.

Kruopščiai stengtasi matuoti ariamą žemę. Žemės plotas, suartas per vieną dieną, vadintas žagre arba jaučių jungu. Po XVI a. viduryje įvykdytos Valakų reformos žemė pradėta matuoti lietuviškais valakais ir margais (terminas iš vokiško žodžio morgen–rytas; tai žemės plotas, kurį galima suarti nuo saulėtekio iki vidurdienio). Vienas valakas turėjo 33 margus. Lietuviškas margas buvo didesnis už vokišką ir prilygo maždaug 0,71 ha; jo dydis kiek priklausė ir nuo žemės gerumo.

Archeologų radiniai įgalina spręsti apie seniausius svorio ar masės matus, jų svarelius bei svarstykles, naudotas mūsų krašte. Daugiausia tokių radinių randama Vakarų Lietuvos kapinynuose, prie pagrindinių prekybos kelių. Svarstyklės dažniausiai yra su perpus lenkiamomis svirtelėmis, be stovelio, – taigi pritaikytos pirklio kelionėms. Iš pradžių Lietuvoje naudota skandinaviška sistema, kurios pagrindą sudarė marka (204 g). Pirmųjų lietuviškų pinigų – sidabrinių ilgųjų – masė taip pat buvo artima markai.

XVI a. inventoriuose dažnai minimas svorio matas akmuo, lygus 40 svarų. Šis vienetas vartotas iki XVIII a. vaškui, rugiams, pakuloms, apyniams, mėsai ir sviestui sverti. 5 akmenys prilygo  Birkavui; šis matas pagal normanų uosto pavadinimą.

Plačiausiai kaimo buityje paplitęs svertuvas buvo bezmėnas (Žemaitijoje vadintas bouže). Valstiečiai bezmėnus pasigamindavo patys, juos išdroždami ar ištekindami iš medžio; kalviai nukaldavo ir geležinių. Bezmėnai paprastai būdavo graduojami svarais – kas 409 g; jais  sveriama maždaug iki 10 kg masės.

Biralams seikėti buvo skobiami gorčiai; jie taip pat daromi iš beržo tošies, šulelių, pinami iš karnų ir šiaudų. 5,6 l talpos gorčius vadintas cecho arba didžiuoju, o perpus mažesnės talpos – šinkoriniu, mažuoju. Kaimiškųjų tūris gerokai įvairavo, tačiau seikėjant javus sėjai ar skolinant juos kaimynams, tai nebuvo svarbu. Didesnis už gorčių buvo siekas arba sykelis, lygus šešiems gorčiams. Dar didesnis matas, vartotas iki XIX a. – pūras arba jo dalys. Tai dažniausiai keturkampė dėžė su rankenomis, iš lentelių, apkaustyta geležimi. Už pūrą didesnis buvo karčius arba kartis, vartotas grūdams ar bulvėms seikėti. Jo tūris – maždaug 120 l.

Pagrindinis XVI–XVIII a. biralų tūrio matas buvo statinė. Lietuviškąja vadinta nustatytoji 1677 m. pagal Vilniaus prekybinės statinės talpą – 72 gorčius. Statinė dalinta į ketvirčius (tokia vadinta silkine), ašmainius, šešioliktainius. Skysčių matas, žinomas nuo XVI a., – tai kvorta, ketvirtis didžiojo gorčiaus.

Žemdirbių krašte neabejotinai svarbus yra laiko matavimas. Kaimo žmogus, artimas gamtai,  skirdavo menkiausius paros meto pasikeitimus. Štai kokias paros dalis, pasak S. Daukanto, žinodavę žemaičiai: sambrėškis arba brėkšta, santėmis arba sutemo, vakaras, nuovakarės, išvakarės, naktovidas, įmigis, pirmieji gaidžiai, antrieji gaidžiai, prie aušrą, aušta arba švinta, mažoji pusrytėlė, išaušo, saulėtekis, didysis pusrytis, priešpietis, pietai arba pusdienis, po pusdienio, pakaitis, po pakaičio, pavakarė, mažoji pavakarėlė, vakarop, saulėlydis. Iš viso čia išvardytos 24 dalys!

Istorinė metrologija – įdomus ir svarbus tyrinėjimo objektas. Ne vienoje šalyje net matų ir saikų muziejų esama. Lietuvoje – tik nedidelė dalis ekspozicijos Etnokosmologijos muziejuje, o ir išsamesnių darbų šioje srityje dar nepadaryta.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...