captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kuo Europa ir Amerika šiandien panašios

„Esama bauginančių panašumų tarp Vašingtono nesugebėjimo tvarkytis su biudžetu ir netvarka euro zonoje“, – rašo Londono savaitraščio „Economist“ redaktoriai vedamajame, pavadintame „Amerikos europietiškasis priepuolis“. Suprask – Europą šiuo metu surėmė priepuolis, tačiau nuo kažko panašaus kenčia ir Amerika.  
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Esama bauginančių panašumų tarp Vašingtono nesugebėjimo tvarkytis su biudžetu ir netvarka euro zonoje“, – rašo Londono savaitraščio „Economist“ redaktoriai vedamajame, pavadintame „Amerikos europietiškasis priepuolis“. Suprask – Europą šiuo metu surėmė priepuolis, tačiau nuo kažko panašaus kenčia ir Amerika. Britų publicistai rašo:

„Per paskutinius trejus metus Amerikos vadovai į tai, kaip Europa bando susitvarkyti su euro krize, žiūrėjo su beveik neslepiama panieka. Ne tik  Baltuosiuose rūmuose, bet ir Kongreso rūmuose nebuvo galima suprasti, kaip Europos politikai taip nesusigaudo bandydami spręsti ekonominę problemą.

Kaip jie gali būti taip prijunkę prie paskutinę minutę sumąstomų trumpalaikių priemonių, kaip jie nesugeba apsispręsti dėl ilgalaikės strategijos vieningos valiutos klausimu?  

Šitie priekaištai visi teisingi, – tęsia „Economist“ redaktoriai. – Tačiau žmonės, kurie juos reiškia, geriau išsiimtų rąstą iš savo pačių akių. Amerikos ekonomika gal ne tokios prastos būklės kaip europietiškoji, tačiau jos politikų nesugebėjimai, kuriuos simbolizuoja vos vos paskutinę akimirką išvengta fiskalinė katastrofa, rodo, kad Vašingtono nefunkcionalumas nejaukiai panašus į euro zonos negalią bent trimis liūdnais atžvilgiais.

Pirmasis liūdnas panašumas yra nesugebėjimas spręsti problemą iš esmės, padaryti daugiau negu vien užklijuoti pleistrą. Euro krizė gilėjo dėl to, kad Europos politikai vienas po kito nesugebėjo pašalinti vieningosios valiutos struktūrinių ydų, vietoj to pasitenkindami tik visa eile laikinų korekcijų, kas kartą suderėtų gerokai po vidurnakčio.

Tiesa, Jungtinių Amerikos Valstijų problemos skiriasi. Jos turi spręsti ne degančią skolų krizę, kaip daugelis Europos šalių, o tik ilgalaikį neatitikimą tarp mokestinių įplaukų ir pažadėtų išlaidų, ypač sveikatos apsaugos srityje. Kaip šią prarają sumažinti per daug iš karto nesmaugiant ekonomikos?   

Tai problema, kurios sprendimą dabar ir Amerikos politikai išmoko paskutinę akimirką nuspirti į ateitį. Jie Naujųjų metų išvakarėse ir pačią Naujųjų metų dieną sustabdė kai kuriuos valstybinių mokesčių pakėlimus, kurie šiaip būtų įsigalioję nuo sausio 1-osios, ir laikinai atidėjo visus gresiančius išlaidų socialiniams reikalams sumažinimus.

Kaip ir daugelio Europos viršūnių susitikimų atveju, tai kol kas užkirto kelią visiškai katastrofai. Užuot iš ekonomikos išspaudus 5 procentus (tai ir būtų reiškę nukritimą nuo „fiskalinio skardžio“), dabar 2013-aisiais bus išspaudžiamas tik vienas procentas BVP. Rinkos atsiduso.   

Bet kaip ilgai? Automatiški išlaidų sumažinimai atidėti tik dviem mėnesiams, iki to laiko Kongresas turės balsuoti už skolų lubų pakėlimą, kad  finansų ministerija pajėgtų toliau sumokėti valstybės sąskaitas. Todėl per ateinančias savaites ir vėl matysime biudžetinius žaidimus ant skardžio briaunos.

Ir šis laikinas sprendimas visiškai ignoravo gilesnes problemas. Jis nieko nepadarė, kad suvaldytų augančias pensijų ir sveikatos apsaugos išlaidas (pastarosios per ateinančius 25 metus kaip BVP procentas net padvigubės), kad į protingumo ribas grąžintų baisiai komplikuotą ir lengvatų kupiną Amerikos valstybinių mokesčių sistemą ir kad sumažintų milžinišką Amerikos struktūrinį biudžeto deficitą, nes padidinti mokesčius pačioje viršūnėje labai daug pinigų į iždą neatneš.

Šio apgailėtino rezultato priežastis yra per didelė siaurų interesų grupių įtaka – ir tai antroji nelaiminga paralelė su Europa. Europiečių nesugebėjimas pakilti virš smulkių nacionalinių rūpesčių – dėl to, kas mokės už skęstančiųjų gelbėjimą ar kas kontroliuos bankų priežiūrą – jiems neleido pasiekti tų didelių kompromisų, kurių reikia, kad būtų užtikrinta bendrosios valiutos ateitis.

O Amerikos demokratai ir respublikonai irgi nesugeba pasiekti didžiojo susitarimo, nes abi partijas per daug valdo jų ekstremistai ir jos per užsispyrusiai bando tik laimėti nuolaidų iš kitos pusės, kad dirbtų vieningai šalies fiskalinės ateities užtikrinimui.

Trečioji paralelė ta, kad politikai neįstengė būti sąžiningi rinkėjams. Kaip kanclerė Angela Merkel ir prezidentas François Hollande`as vengė vokiečiams ir prancūzams pasakyti, ko iš jų bus reikalaujama bendrajai valiutai gelbėti, taip nei Barackas Obama, nei respublikonų vadovai nedrįso amerikiečiams pasakyti, ko iš tikrųjų reikia, kad fiskalinė netvarka būtų pašalinta.

Demokratai vaidina, kad nei pensininkų sveikatos apsaugos programai, nei pačiai pensijų tvarkai nereikia jokių pokyčių. O respublikonai visada siūlo neįvardijamus išlaidų kirpimus ir kiekvieną valstybinių mokesčių pakėlimą laiko socializmo pasireiškimu. Abi pusės labiau mėgsta viena kitą smerkti, tuo tik padidindamos poliarizaciją, kuri stabdo bet kokią pažangą.

Optimistai pasakys, kad Amerika artimesnėje ateityje tikriausiai nepatirs tokios skolų krizės, kurią dabar išgyvena Europa. Tačiau tai, kad Amerikoje padegamoji virvelė ilgesnė vis tiek reiškia problemą. Tik ji pasireikš toliau į ateitį.

Viena teigiama Europos krizės šalutinė išdava yra ta, kad euro zonos šalys priverstos didinti pensijos amžių ir pensijų bei sveikatos apsaugos sistemų įsipareigojimus racionalizuoti. O Amerika pasiturinčiame pasaulyje turi antrą pagal dydį struktūrinį biudžeto deficitą po Japonijos.

Ir nors amerikiečiai senėja lėčiau nei europiečiai, augant Jungtinių Valstijų įsiskolinimui ir dėl to silpstant vartotojų pasitikėjimui, būsimasis Amerikos krachas bus tuo skausmingesnis“.

Kiekvienu atveju, Europa ir Amerika abidvi silpnėja. „Europai nepajėgus susitvarkyti su bendra valiuta, jos įvaizdis pasaulyje subliuško. O kodėl besivystančios šalys turėtų pasitikėti Amerikos vadovavimu, jeigu šioji, atrodo, taip pat neįgali susitvarkyti namuose?

O kol Vakarų svarbiausioji demokratija ir toliau suparalyžiuota, Kinija priima sprendimus ir stumiasi į priekį“, – rašo britų savaitraščio „Economist“ redaktoriai. 

Apžvalga skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...