captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ar dėl D. Camerono pergalės Didžioji Britanija skils ir išeis iš ES?

„Torių pergalė – Europos praradimas“. Taip dešiniosios  pakraipos žurnalistų „senasis vilkas“ Patrickas J. Buchananas pavadino vedamąjį straipsnį savo įkurtame portale „American Conservative“.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

„Torių pergalė – Europos praradimas“. Taip dešiniosios  pakraipos žurnalistų „senasis vilkas“ Patrickas J. Buchananas pavadino vedamąjį straipsnį savo įkurtame portale „American Conservative“.

Jis iš karto rėžė šit kaip: „Davidas Cameronas yra pats sėkmingiausias torių (britų  konservatorių) partijos vadovas nuo Margaretos Thatcher laikų. Tačiau gali būti, jog istorija paliudys, kad jis su savo sėkme privedė prie savo paties šalies skilimo ir prie Didžiosios Britanijos atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos“.

Toliau P. J. Buchananas dėstė taip, pradėdamas klausimu ir tuoj pat į jį atsakydamas: „Kaipgi D. Camerono vadovaujamiems toriams pavyko užsitikrinti daugumą? Pirma, jie į rinkimų kampaniją atėjo su rimtu nuveiktų darbų sąrašu.

Dar svarbiau – jie Edo Milibando leiboristų partiją užsipuolė kaip per daug kairią, jog valdytų, ir įspėjo, kad leiboristų vyriausybė taptų secesionistinės (atsiskirti siekiančios) Škotijos nacionalinės partijos įkaite, nes be škotų nacionalistų balsų Milibandas niekada parlamente nesurinktų daugumos. Leiboristai nuo šio kaltinimo niekaip negalėjo išsisukti, nes jis iš esmės teisingas.

Torių vykdomas Škotijos nacionalinės partijos vaizdavimas kaip po Didžiosios Britanijos pamatais besirausiančios ir slapta dirbančios išvien su leiboristais turėjo toriams pridėtinės vertės dar ir tuo, kad tai  padėjo Škotijos nacionalinei partijai susišluoti beveik visus – 56 iš 59 – Škotijai skirtų mandatų Londono parlamente.

Rezultatas tas, kad Britanijos leiboristų partija savo šiaurinėje tvirtovėje, Škotijoje, beveik išnaikinta.  Kaip leiboristai nuo šios amputacijos atsigaus, dabar sunku pasakyti.

Tačiau ką tai reiškia Jungtinei Karalystei apskritai paėmus?“ – klausė toliau P. J. Buchananas ir paskui išrutuliojo savo atsakymą, su kuriuo netrukus pasiginčysime ir mes.

„Idant išlaikytų Škotiją Jungtinėje Karalystėje, D. Cameronas pažadėjo perduoti kai kurias apmokestinimo ir pinigų išleidimo privilegijas škotų parlamentui, – teigė P. J. Buchananas, – bet to nepakaks. Kodėl ne? Ogi dėl to, kad škotai bus priversti Vestminsteryje (Didžiosios Britanijos parlamente) sėdėti penkerius metus ir žiūrėti, kaip torių ministras pirmininkas, vadovaudamasis torių principais, išmėsinės gerovės valstybę, kurią jie, škotai, prisiekė išlaikyti sveiką.

O to išmėsinėjimo Škotijos nacionalinė partija, kartu su leiboristais, niekaip neįstengs sustabdyti. Ši situacija neabejotinai sužadins škotų reikalavimus surengti naują referendumą, kurį laimėti jiems bus gerokai daugiau galimybių, negu buvo pirmąjį kartą – tada referendumas pralaimėjo 45 procentais prieš 55“.

Kaip tik čia mums norisi P. J. Buchananui paprieštarauti. Pirma, abejotina, ar D. Camerono vyriausybė siūlys dar stipriau apkarpyti Britanijos socialinės gerovės programas nei ligi šiol – juk torius šiuose rinkimuose palaikė ir tie, kurie tokioms programoms bent iš dalies ar net visiškai pritaria.

O pats D. Cameronas save pakartotinai vadino „moderniu konservatoriumi su atjauta“ ir teigė, jog „socialinė atsakomybė“ yra esminė jo politinės filosofijos dalis.

Žinoma, daugelis nekonservatorių tai laiko muilo burbulų pūtimu, tačiau vis tiek, kaip pranešė kairiųjų dienraštis „Guardian“, D. Cameronas per savo antrąją kadenciją žadėjo įgyvendinti „mėlynakalnierių (suprask, darbininkams priimtiną) konservatizmą“.

Taigi radikalaus gerovės valstybės demontavimo gali ir nebūti.

Antra, net jeigu D. Camerono politika daugeliui Škotijos piliečių stipriai neįtiktų, vis tiek neaišku, ar Škotijos nepriklausomybės referendumas, surinkęs 44,7 procentus balsų 2014 metais, kada nors ateityje sulauktų, tarkim, ne 49 procentų – o jau ir tai būtų stiprus padidėjimas, bet peršoktų būtinus 50 procentų, kurių negavus Škotijos atsiskyrimas nuo Didžiosios Britanijos ir vėl subliukštų.

Tokia mūsų nuomonė, o dabar tęskime P. J. Buchanano minčių dėstymą.  

„Ko Škotijos nacionalinė partija nori? Socialinės gerovės valstybės  išlaikymo, britų branduolinių raketų pašalinimo iš Škotijos karinių bazių ir pačios Škotijos išstojimo iš Jungtinės Karalystės“, – rašo P. J. Buchananas ir priduria: „Bet škotų nacionalizmas užtikrintai išprovokuos ir jam atsakantį anglų nacionalizmą. O Škotijos reikalavimas atsiskirti gali sukelti tokį atgarsį Anglijoje, kad juo pasinaudos ir Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija, sulaukusi 13 procentų visų Britanijos balsų, tris kartus daugiau nei Škotijos nepriklausomybės partija, bet vis tiek tegavusi tik vieną mandatą Londono parlamente.

Jos populistinis vadovas Nigelis Farage`as pasitraukė, kai jam nepasisekė laimėti mandato sau. O vis dėlto Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija ir prieš Europos Sąjungą nusistatę toriai, kurių vienas kitas sėdi D. Camerono ministrų taryboje, sulaukė premjero pažado, kad iki 2017-ųjų bus surengtas nacionalinis referendumas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos.

Ir štai pamąstykime, kaip šių partijų interesai jas visas stums tokios  Anglijos, kuri bus laisva ir nuo Europos Sąjungos, ir nuo Škotijos, link.

Nepatenkinti torių politika, tačiau neįstengdami jos pakeisti škotai turbūt sukels konfliktus parlamente, kurie stiprins atsiskyrimo norinčias jėgas. Buvęs Škotijos nacionalinės partijos vadovas Alexas Salmondas, laimėjęs vietą Londono parlamente, kaip tik tai ir žadėjo.

Tuo metu toriams, Škotijai atsiskyrus nuo Jungtinės Karalystės, švies dar gražesnė ateitis. Juk Škotija jiems prarasta, o Jungtinėje Karalystėje, susidedančioje tik iš Anglijos, Velso ir Šiaurės Airijos, toriams ateitis garantuota.

O Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijai būtų lengviau pasiekti išstojimo iš Europos Sąjungos tikslą, jeigu už Europos Sąjungą pasisakančių škotų nebeliktų Jungtinėje Karalystėje ir jie nebegalėtų balsuoti referendume dėl Britanijos ateities.

Pagaliau leiboristams Škotijos nacionalinė partija dabar yra ne tik jų stipriausia varžovė į šiaurę nuo Adriano sienos, bet ir akmuo po kaklu Anglijoje. Kokia nauda iš Škotijos leiboristams dabar?“

„Tačiau Jungtinė Karalystė, – tęsia P. J. Buchananas, – galėtų būti tik pirmoji iš kelių senosios Europos valstybių, kurios suskiltų ar atsiskirtų nuo Europos Sąjungos. Jeigu Škotija paliktų Jungtinę Karalystę, tai, be abejo, išjudintų grandininę reakciją Ispanijos Katalonijoje, Italijos Veneto regione ir Belgijos Flandrijoje.

Be to, jėgos, varančios Europos Sąjungą prie skaldymosi, šiandien daug stipresnės nei tos, kurios skatina politinių ir ekonominių ryšių gilinimą. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais transnacionalizmas ir globalizmas, sienų atvėrimas ir išnykimas, įgaliojimų perdavimas iš tautinių valstybių į transnacionalinių institucijų bei elitų rankas atrodė beveik nesustabdomas.

Bet šiandien viskas atrodo kitaip. Jeanas Monet jau praeityje. Atėjo Marine Le Pen ir Nicolos Sturgeon, Škotijos nacionalinės partijos vadovės, laikai. Vertybių rinkoje 2015-aisiais auga populizmo, patriotizmo, nacionalizmo akcijų vertė. 

Šiaurės šalims, kaip antai Vokietijai ir Olandijai, įgriso palaikyti tuos, kuriuos jos laiko tingesniais ir išlaidesniais Viduržemio šalių klubo nariais. O Graikijoje ir Ispanijoje populistinėms partijoms įkyrėjo galo neturintys vokiečių reikalavimai veržtis diržus. Daugumoje Europos šalių reiškiasi partijos, norinčios arba atsiskirti, arba nusistačiusios prieš imigraciją ar Europos Sąjungą. Kai kur, kaip Didžiojoje Britanijoje, yra ir vienų, ir kitų.“

„Skersai išilgai Europos žmonės trokšta atgauti savo sienas iš Europos Sąjungos kontrolės ir sustabdyti imigraciją, ypač iš kitos Viduržemio jūros pusės, kur terorizmas, skurdas ir per didelis žmonių gausumas stumia į šiaurę milijonus arabų, afrikiečių ir musulmonų, nesugebančių asimiliuotis į europietišką kultūrą.  

Šitie europiečiai siekia atkurti savo nepriklausomybę, formuoti valstybes, atspindinčias tikrąją jų tapatybę. Dėl to ir mes, amerikiečiai, leidomės į karą 1775-aisiais, kai mes taip pat spyrėme savo pusbroliams į pasturgalį“, – baigė savo straipsnį internetiniame žurnale „American Conservative“ žurnalistas Patrickas J. Buchananas.

Taip, nuo savęs pridursime, yra galimybė, kad škotai paseks senu amerikiečių pavyzdžiu ir atsiskirs nuo Britanijos. Yra teorinė galimybė, jog ir Katalonija atplyš nuo Ispanijos ir kad kokia nors šalis išstos net iš Europos Sąjungos, gal Graikija, o gal ir Jungtinė Karalystė. Tačiau būtų neprotinga už bent vienos tokios galimybės virtimą tikrove statyti daug pinigų.

Jungtinėms Amerikos Valstijoms buvo lengva politiškai ir administraciškai atsiriboti nuo Didžiosios Britanijos, nes buvo kiti laikai ir abi valstybes skyrė vandenynas. To nepasakysi apie Škotiją ir Angliją šiandien ir apie jokią Europos valstybę, pergyvenančią vidaus nesutarimus XXI-ajame, globalizacijos, amžiuje.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT Radiją. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...