captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Plečkaitis. Popieriniai Lietuvos patriotai

Iškilus būtinybei stiprinti savo kariuomenės galią ir prezidentei paraginus, o Seimui priėmus sprendimą įvesti šauktinių kariuomenę, ėmė aiškėti, kiek daug popierinių patriotų turime savo šalyje. Paskelbus šauktinių sąrašus, daugelyje  diskusijų, kilusių viešoje erdvėje, girdime begale dejonių pagrįstų argumentų, kurie vienaip ar kitaip teisina vengimą tarnauti Lietuvos kariuomenėje, o iš esmės, esant reikalui, – ir su ginklu ginti savo valstybę.

Iškilus būtinybei stiprinti savo kariuomenės galią ir prezidentei paraginus, o Seimui priėmus sprendimą įvesti šauktinių kariuomenę, ėmė aiškėti, kiek daug popierinių patriotų turime savo šalyje. Paskelbus šauktinių sąrašus, daugelyje  diskusijų, kilusių viešoje erdvėje, girdime begale dejonių pagrįstų argumentų, kurie vienaip ar kitaip teisina vengimą tarnauti Lietuvos kariuomenėje, o iš esmės, esant reikalui, – ir su ginklu ginti savo valstybę.

Ne su teniso rakete, ar krepšinio kamuoliu ir ne su užsienyje gautu diplomu ar nemenka sąskaita banke, o su ginklu ginamas savo kraštas, savo bendruomenė, savo mylima šeima bei artimi žmonės. Atrodo, tai yra elementari tiesa, galiojanti kiekvienoje nepriklausomoje valstybėje. Lietuvoje ji kelia diskusijų bangas, kurios daug kur būtų tiesiog nesuvokiamos. Viena iš tokių valstybių, kur jau galioja šauktinių kariuomenė yra Estija, esanti tokioje pačioje geopolitinėje situacijoje kaip ir Lietuva. Nekalbant jau nei apie Izraelį, nei apie Šveicariją, ar Turkiją.

Su Izraeliu galime nesilygint – jis nuolat kariauja dėl savo sienų saugumo  ir ten tarnauja ne tik visi vyrai, bet ir jaunos moterys. Net ir bendrų lietuvių – žydų šeimų vaikai, neseniai išvykę iš Lietuvos į Pažadėtąją žemę privalo atlikti karinę tarnybą. Šeimos dėl to neišyra, verslas nežlunga, o žydų valstybė kaip niekada yra stipri ir įtakinga.

Ne kartą esu rašęs apie Šveicariją, kurioje teko dirbti, ir apie tai, kad visi šveicarai vyrai turi atlikti karinę tarnybą ir iki 35 metų dalyvauti karinėse pratybose, ginklus laikydami namuose. Pasirengimas ginti savo tėvynę čia yra šventas reikalas, nepaisant ar tu esi studentas, ar profesorius ar bankininkas bei milijonierius. Išimtis yra viena ir visiems aiški – blogas sveikatos stovis arba psichinis nukrypimas. Net ir pripažintam nesveiku, būtina sumokėti į valstybės iždą tam tikro dydžio mokestį, nes tarnybą už tave atlieka kiti.

Neseniai būnant Miunchene pas pažįstamus, teko bendrauti su 25- 30 metų turkų jaunuoliu, baigusiu inžinerijos mokslus Vokietijoje ir čia dirbančiu. Paklausiu dėl karinės tarnybos. Jis atsakė, kad visi turkai, kur jie begyventų nėra atleidžiami nuo karinės tarnybos savo kraštui. Jis pats laukia, kada ateis jo eilė ir jį pašauks. Paklausiau, ar galima jos išvengti? Atsakė, kad už oficialų , berods už 5 ar 10 tūkstančių eurų mokestį galima išsipirkti. Tačiau jam tai per dideli pinigai ir jis geriau atliks tarnybą savo šalyje.

Pastebėjau, kad nemažai mūsų tautiečių mėgsta pasirodyti esą patriotai: pamosuoti tautinėmis vėliavėlėmis, pasiskelbti drąsia, o gal net pačia drąsiausia tauta, uždegti žvakutes, kitiems kariaujant ir žūstant. Ir tuo patriotizmas baigiasi.

 Štai viena mergina skambina radijui  ir aiškina, kad ji ir jos 25 metų draugas yra patriotai, bet jos draugas turi kažkokį ypatingą talentą, net kuria darbo vietas kitiems ir štai 9 mėnesius jis negalės jų kurti, kai jam teks tarnauti. 

Kitas klausytojas aiškina, kad į jo darbą bus priimtas kitas, kai jį pašauks į armiją, nes darbdavys nelauks, kol jis tarnaus. Taigi apsunkins jo asmeninį gyvenimą. Trečias aimanuoja, kad valstybė per mažai skirs pinigų jo žmonai ar augančiam vaikui. Jauni  emigrantai jau skaičiuoja kelionės išlaidas į Lietuvą ir atgal bei dažnai nepelnytai giriasi savo talentais, kurie tariamai stebina visą pasaulį  ir šlovina Lietuvos vardą užsienyje. Pasibaigus verkiančiųjų argumentams, kurių dauguma yra akivaizdžiai  savanaudiški, galiausiai apkaltinama Krašto apsaugos ministerija neskaidrumu.

Mano galva, šaukimo į armiją sistema yra pakankamai skaidri. Tačiau manyčiau kad neturėtų būti išimčių nei Berankiui, nei Saboniui, nei Valinskui. Beje iš pastarojo pavyzdį galėtų paimti visos Lietuvos įžymybės –  ir tikros ir tariamos, ir garsinančios, o kartais – ir nelabai savo šalį.  Buvusio Seimo pirmininko Arūno Valinsko sūnus neieškojo būdo išsisukti nuo tarnybos, o stropiai be reklamos ją atlieka Lietuvos kariuomenėje.. Štai kur tikras, o ne popierinis patriotizmas. Manau, kad tokių jaunuolių yra šimtai, nes jie savo tėvų yra išauklėti mylėti savo tėvynę ne žodžiais, o konkrečiais darbais, pirmiausia atliekant būtinas pareigas savo kraštui.

Ne iš gandų ir pasakojimų žinau, kokia yra kario tarnyba. Teko du metus tarnauti sovietinėje  kariuomenėje, iš jų pusę metų miške, nematant nė vieno civilio žmogaus. Skirtumas tarp sovietinės armijos ir Lietuvos kariuomenės yra milžiniškas. Atlikti kario prievolę Lietuvoje, gerai aprengtam, sočiai ir sveikai pamaitintam, gaunant nemažus dienpinigius ir kas savaitgalį parvažiuojant namo, tai ne tarnyba, o kurortas, lyginant  su tuo kas buvo ankstesniais laikais, kai lietuviai atliko tarnybą ir Kamčiatkoje ir Sibire, ne tik sausumoje, bet ir po vandeniu.

Tie laikai praėjo. Tikėkimės amžinai. Tačiau, kad jie negrįžtų, jaunimas turi atlikti savo pareigą tėvynei, kaip atliko jų tėvai ir seneliai iškovoję ir apgynę nepriklausomybę ir užtikrinę laisvą demokratinį gyvenimą savo šalyje. Yra toks žodis – „reikia“. Nors gali būti ir ne visada malonu, bet tiesiog reikia tai padaryti ir tikri patriotai tai padarys, kas yra reikalinga Lietuvai ir jos žmonėms.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...