captcha

Jūsų klausimas priimtas

Leonidas Donskis. Apie norą aštriau diskutuoti ir civilizuoto dialogo ribas

Paprastai šalyse, kurios yra demokratiškos, tokios kaip Lietuva, atsiranda problema, kad aštrus kalbėjimas neretai lydimas stipraus žodyno, gal netgi žodyno, kuris rizikuoja būti pavadintas brutaliu, įžeidžiamu, ir nuomonės reiškimo laisvės. Ši įtampa tikrai nėra naujovė. Man atrodo, kiekviena demokratinė politinė sistema ir kiekviena demokratinė visuomenė neišvengiamai patiria tam tikrą prieštaravimą tarp nuomonių įvairovės, minties bei sąžinės laisvės ir, kita vertus, tam tikrų moralinių stabdžių.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Paprastai šalyse, kurios yra demokratiškos, tokios kaip Lietuva, atsiranda problema, kad aštrus kalbėjimas neretai lydimas stipraus žodyno, gal netgi žodyno, kuris rizikuoja būti pavadintas brutaliu, įžeidžiamu, ir nuomonės reiškimo laisvės. Ši įtampa tikrai nėra naujovė. Man atrodo, kiekviena demokratinė politinė sistema ir kiekviena demokratinė visuomenė neišvengiamai patiria tam tikrą prieštaravimą tarp nuomonių įvairovės, minties bei sąžinės laisvės ir, kita vertus, tam tikrų moralinių stabdžių.

Pradėsiu nuo to, kad Vakarų visuomenėse šią problemą iš dalies išsprendė reiškinys, kurį Norbertas Eliasas, garsus vokiečių sociologas ir filosofas, paskui ilgai dirbęs Anglijoje, yra pavadinęs savikontrolės, arba savitvardos, internalizavimu. Kitaip tariant, Vakarų Europoje, anot N. Eliaso, įvyko toks dalykas, kaip savitvardos, gerų manierų ir savikontrolės pavertimas vidaus savastimi, kai nebereikėjo prievartos mechanizmų ir išorės spaudimo tam, kad žmogus išmoktų gražiai elgtis prie stalo arba neužgauliotų kito žmogaus.

N. Elijasas savo labai didelėje studijoje apie civilizavimo procesą rašė, kad ten, kur neįvyko šis procesas, neįvyko mandagumo ir savitvardos internalizacija, vis dar mėginama žmones paauklėti arba priversti padoriai elgtis vertikaliais metodais – iš viršaus į apačią: valdžią turintieji ima ir pasako, kaip reikia elgtis. Panašiai kaip Petras I, kuris bojarinams kirpo barzdas norėdamas, kad jie labiau primintų olandų buržuaziją arba prancūzų aristokratus, bet jokiu būdu ne puslaukinius bojarinus.

Taigi Vakarų Europoje įvyko įdomus dalykas: žmonės, kažkada elgęsi labai brutaliai (kaip kokio XII–XIII a. aristokratai, kurie valgė rankomis, garsiai kvatojosi, vienas ant kito pilstė vyną, bet staiga XV–XV a. renesansinėje Europoje išmoko gražiai elgtis, asistuoti damoms, sakyti gražius tekstus), nustojo brutaliai juokauti, įžeidinėti kitus. Man atrodo, tie dalykai žengia koja kojon su moderniojo gyvenimo logika. Bet natūraliai iškilo įtampa. Ir ji iškilo vis labiau demokratėjant visuomenėms.

XIX a. (šia pastaba baigiu savo istorinį ekskursą) iš tikrųjų yra žurnalistikos klestėjimo amžius – laikraščių, žurnalų ir apskritai žurnalistikos iškilimo amžius, nes, kaip pastebėjo daugelis tyrinėtojų, be žurnalistų ir be spaudos tapo nebeįmanoma laimėti rinkimų. Tai yra XIX a. fenomenas. Ypač Anglijoje, kuri buvo tokia demokratijos laboratorija.

Turiu pasakyti, kad įtampa buvo tokia: tai – ribos, kiek tu gali kalbėti diskusijoje. Juk mes žinome, kad Anglijoje jau nuo seno diskusijos būdavo aštrios, parlamente anglų kalbos neretai būdavo ties įžeidimo riba. Ir ką dabar pasakyti apie jaunos demokratijos šalis, tokias kaip Lietuva, kur ta problema iškyla visu aštrumu?

Šiandien matome, kad žmonės, kurie tarsi turi ir gyvenimo patirties, ir vardą, ir pripažinimą, ir poziciją, vis dėlto nesibodi žodyno, kurį sunku pavadinti labai elegantišku, gražiu ir kuris, tiesą sakant, neretai verčia gūžtelėti pečiais ir sukelia norą neatsakyti, nes, atsakęs tokiu pačiu žodynu, jaustumeisi, kad smuktelėjai savo paties akyse.

Man atrodo, kad šiuo atveju reikia apsibrėžti sąvokas. Ar galima cenzūruoti nuomones? Žinoma, ne. Aš pats, paklaustas arba varomas į kampą, atsakyčiau, kad, net jei mane tris arba dešimt kartų per dieną brutaliai įžeistų, būčiau kategoriškai už to asmens minties ir raiškos laisvę. Aš niekada nesikreipčiau į jokį teismą – manau, kad mano moralinė, politinė arba žmogiškumo orumo tiesa turi būti pakankamai akivaizdi tam, kad man nereikėtų griebtis juridinių instrumentų.

Žinoma, jei pradedama įžeidinėti rasės, kilmės, lyties aspektu, paprastai modernioje visuomenėje kyla kitų žmonių reakcija: ne įžeistasis turi reaguoti, bet tie, kurie girdi, mato ir skaito. Paprastai taip ir įvyksta. Jei, pavyzdžiui, bus užsipuolamas žydas, modernioje normalioje šalyje, tokioje kaip Lietuva, net neabejoju, atsiras kritinė masė normalių žmonių – etninių lietuvių (ne žydų), kurie tikrai iš karto reaguos. Taip ir turi būti.

Ar tai yra geras dalykas, ar blogas? Pastaruoju metu Lietuvoje nuskamba poleminių gaidelių, ar liberalai yra violetiniai, ar liberalą būtinai reikia tapatinti su žmogumi, kuris yra politiškai korektiškas. Noriu pasakyti, kad su tuo politiniu korektiškumu ne viskas taip paprasta. Iš dalies tai yra paprasčiausias mandagumas ir žodynas, kontroliuojamas tam, kad tu brutaliai neįžeidinėtum žmonių. Problema arba blogybe jis tampa tada, kai biurokratai pradeda juo švaistytis ir užčiaupia burnas tiems, kurie nori aštriau diskutuoti, bet neperžengia civilizuoto dialogo ribų. Pats žiūriu kreivokai į bet kokią moralinę cenzūrą, į bet kokį norą monopolizuoti nuomones, bet tuo pat metu manau, kad ristis į barbarybę ir kalbėti, ką nori, irgi gali žmonės, kurie ne visai pritaikyti moderniam politiniam gyvenimui.

Demokratija vis dėlto yra išmintingas dalykas. Garsus sociologas Ralfas Dahrendorfas per vieną paskaitą JAV pasakė, kad, jei demokratijoje būtų viskas taip paprasta, mums nereikėtų specialiai dirbtinai kurti konflikto, nes konfliktas yra reikalingas visuomenei. Mes paimame ir dirbtinai vieną su kita supriešiname politikų stovyklą tam, kad sužinotume nuomones, – žmonės neturi būti laikomi tamsoje ir nežinioje, žmonės turi žinoti, kas mąstoma, kokia pozicija gali anksčiau ar vėliau išlįsti, ir turi būti tam pasiruošę. Garbinga diskusija vyksta tada, kai visos nuomonės dedamos ant stalo kaip kortos ir kai tu viską žinai. Manau, kad žmonės pasirenka, kiek savo kortų atskleisti.

Demokratinio gyvenimo pliusas tas, kad tu žinai, su kuo turi reikalą. Man atrodo, kaip tik problema yra ta, kad nedemokratinėse visuomenėse ištinka daug baisesnis šokas, kai mieli kaimynai, mieli bičiuliai arba klasės draugai, kuriuos spusteli vertikalus politinis elitas arba cenzūruojanti valdžia, ištikus krizei pasirodo esą monstrai. Tai, man atrodo, daug pavojingiau. Jau geriau gyventi esant demokratinei situacijai: tave žeidžia įvairiausios kvailystės, sakomos apie tave, bet tu bent jau žinai, ką tas žmogus galvoja, tau tai nebėra paslaptis. Pagaliau visuomenė pasiruošė, tam, kad yra tokių nuomonių, tokių faktų, su jais reikia gyventi.

Žinoma, belieka pridurti, kad tie, kurie tas nuomones išsako, visų pirma patys sau turi atsakyti į klausimą, ar jie norėtų, kad tas pats būtų kalbama apie juos. Antra – kokioje kompanijoje jie norėtų atsidurti: ar tų, kurie kalba taip pat, ar tų, kurie kalba civilizuočiau. Bet tada klausimas, kas už juos balsuoja, kas spaudo „like“ „Facebooke“, kas yra jų bendruomenė ir kas ta referentinė grupė, į kurią jie kreipiasi.

Man atrodo, gal, atsakę sau į tuos klausimus, jie tada peržiūrėtų savo pačių pozicijas ir kalbėjimą. Pakartosiu Voltaire`o žodžius (jie mūsų laikais yra tapę šiokia tokia banalybe, bet juos verta prisiminti ir pakartoti): „Aš kategoriškai nesutinku su tavo nuomone, bet esu pasiruošęs atiduoti galvą, kad tu turėtum teisę ją išsakyti.“

Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...